RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (21 dalis)

05 Spa

 

in tv

Televizijos studija, kurioje turėjo vykti Bitlų pristatymas amerikiečiams, buvo netoli Plaza viešbučio, tačiau Brajanas ir vietinė policija suko galvą, kaip įveikti tą trumpą kelią. Viešbutis buvo apgultas fanų minios. Policija „išvalė“ kelią – kelis metrus, kad mes kuo greičiau nubėgtume iki automobilio. Įmitę kopai puikiai atliko savo darbą, atitverdami mus nuo spiegiančios minios, kad saugiai įveiktume tuos kelis metrus iki mašinos. Vaikinams nubėgus iki automobilio, kopai atitvėrė juos nuo minios, o aš – o,Dieve! – nespėjau kartu su visais nubėgti ir likau vidury šėlstančios minios. Pagalvojau – štai man ir atėjo galas. Kaip iš čia ištrūkti? Vieną akimirką mačiau Džono veidą, rėkianti kopams, kad manę praleistų. Pareigūnai, be abejo, nežinojo, kas esu (ir iš kur galėjo žinoti?), o aš jau praradau viltį, kad liksiu gyva, kai staiga pajutau, kad kažkas pakėlė mane į viršų ir netrukus aš jau sėdėjau ant kažkurio iš vaikinų kelių. Neišgirdau nė vieno užuojautos žodžio, tik piktus pamokymus ir patarimus: „Jeigu kitą kartą būsi tokia velniška sraigė, būsi sudraskyta į skutus, kaip ką tik galėjo atsitikti!“.

american fans

Kitas mūsų kelionės tikslas buvo Majamis.(…)

Tai buvo visai kitas pasaulis, nei Niujorkas – rojus turtingiems amerikiečių pensininkams. Visą mūsų laisvą laiką užimdavo įvairių (beveidžių ir bevardžių) asmenų , kurie mus kviesdavo į susitikimus, lankymas. Viskas sukosi it kokio pašėlusio šokio ritmu. Labai greitai įsitikinom, kad negalim išeiti iš viešbučio normaliu keliu, nes visur, kur apsistodavom, tęsėsi ta pati istorija: visi įėjimai buvo blokuojami fanų.(…) Laimei, vietinis policininkas, kuris buvo mūsų asmeninis apsauginis, pasukęs smegenis sugalvojo genialų planą.   Automobilis, vežiojantis mėsą!!!     Sutikom, pripažindami, kad tai yra puiki idėja. Visas planas turėjo veikti taip: mašina privažiuoja prie viešbučio virtuvės durų, mes, braudamiesi pro kalnus nešvarių indų ir maisto likučių, pasiekiam laisvę. Taigi, pasileidom bėgte, it mus vytųsi pasiutęs buldogas ir kartu su mūsų kopu įšokom į laukiantį mūsų sunkvežimį dirbančiu varikliu. Atsidūrėm tamsiame, smirdančiame kėbule ir su palengvėjimu atsidusom. Vairuotojas, gal būt pamanęs, kad veža pabėgusius iš kalėjimo kalinius, iki galo spustelėjo greičio pedalą. Mano savisaugos refleksas kaip visada buvo užsnūdęs ir, neturėdama atramos po kojomis bei už ko nusistverti, pakilau į orą ir mosikuodama kažkur nuskridau…Staiga tūkstančiai žvaigždžių, sužibusių mano akyse, nušvietė mūsų slėptuvę. Atsitrenkiau į metalines duris ir po sekundes pavirtau į krūvą skarmalų, netvarkingai numestų kampe.

– Kas čia po perkūnais buvo?!,- iš tamsos manę pasiekė kažkieno balsas.

– Gal nori pasakyti, kas tai buvo, tiesa?,- sušukau ir tuo pat metu pajutau, kaip ant mano galvos iššoko galingas guzas.

– Man turėtu mokėti priedą už darbą pavojingomis sąlygomis, ar ne?

Kai pagaliau pasiekėm tikslą, saulė dar švietė, o namas, pro kurio duris įžengėm, buvo iš tiesų nuostabus. Jis stovėjo ant vandenyno kranto, ten buvo baseinas ir viskas, ko reikėjo turtingiems šeimininkams. Mus pasitiko Džordžas Martinas su savo nuostabia žmona Džudi.Buvo malonu pamatyti pažįstamus veidus. Kaip mus informavo, pačių šeimininkų nebuvo, bet saugoti mus turėjo tipiškas amerikiečių „gorila“,- galėčiau prisiekti, kad jis ką tik buvo ištrenktas iš mafijos. Jis man priminė Al Kapones laikų Čikagos gangsterį ir pilnam paveikslui trūko tik dėklo su revolveriu ir užmaukšlintos ant akių skrybėlės.** 

swimming boys

Kai kaitinomės saulėje ir maudėmės baseine, tas žmogysta kepė grilyje įspūdingą krūvą steikų, jo veidas visai neatrodė draugiškas, o nuo lūpų buvo nukarusi cigaretės nuorūka. Padariau išvadą, kad jo darbdaviai neišmokė jo Žmonių Negąsdinimo meno. Visgi ten praleidom puikią popietę plaukiodami, slidinėdami su vandens slidėmis ir apskritai buvom atitrūkę nuo aplinkinio pasaulio.

Būnant Majamyje mums organizavo susitikimą su didžiuoju ir vieninteliu pasaulyje Mohamedu Ali. Tuo metu jis ten treniravosi, besiruošdamas savo dar vienai didžiajai kovai.***  Man atrodė, kad visa amerikiečių žiniasklaida, visos radijo stotys ir televizija tuo momentu buvo Majamyje. Ali buvo gerai nusitekęs ir puikioj formoj, ir vaikinai labai džiaugėsi, kad gali su juo susipažinti. Buvo net suruošta atseit sparingo dvikova tarp jo ir Bitlų.(…)

ingo Starr Mohamed Ali

Kai grįžom atgal į viešbutį, pajutau norą išleisti kelis dolerius. Apačioje buvo butikas, taigi negalėjau atsispirti pagundai. Pastatas išorėje buvo kaip paprastai apgultas, bet aš jaučiausi visiškai saugi viduje, nes niekas nepažinojo mano veido. Taigi, atsisveikinau su visais ir išėjau į „trasą“. Apžiūrinėdama rūbelius, tvarkingai sukabintus ant pakabų, staiga išgirdau dviejų moterėlių  pokalbio nuotrupas. Kai pamačiau besikalbančias, akys man išvirto ant kaktos: negana to, kad turėjo r-y-y-y-škų viršsvorį,  tai, kuo buvo apsirengę, atrodė super bjauriai! Ant šlaunų buvo užsitempusios šortus-„bermudus“,  apkarstytus kažkokiais blizgučiais. Šortai buvo taip aptempti, kad per visus laisvus plyšelius vertėsi pilvas ir kumpiai. Į komplektą įėjo viršutinės dalies, hm…rutuliai. Nuo sprando į viršų jų oranžinius, primenančius išdžiūvusias slyvas veidus dengė storas sluoksnis makiažo ir itin ryškūs lūpdažiai. Bet labiausiai manę šokiravo šių moterų šukuosenos: tai buvo masė įvairiaspalvių suktinukų, papuoštu taškuotais kaspinėliais. Vaizdelį užbaigė akiniai nuo saulės iššaukiančiai inkrustuotais rėmeliais, besiilsinčiais ant jų saulės nudegintų nosių. Man sunkiai sekėsi suvaldyti juoką, girdint jų pokalbį:

– Žinai, brangioji, kad ta baisi grupė, na tie – Bitlz, apsistojo mūsų viešbuty?

– O Dieve, taip, žinau, bet kaip jie atrodo, tie jų ilgi plaukai!

– Gal jų gyvenime neplovė? Brangioji, į juos gaila žiūrėti, neįsivaizduoju, ką tokio ypatingo juose mato mūsų vaikai.

– O tas eržilas, kurį vadina Ringo, koks jis bjaurus! Ar matei kada nors tokią nosį? Žinai ką brangioji, jeigu tokios keturios gauruotos baidyklės čia apsigyveno, tai aš iš čia išsikeliu.

– Tu teisi, brangioji, jie atrodo kaip keturios beždžionės, kurios pabėgo iš zoo, ypač tasai Ringo, kas čia per vardas – Ringo?

Ir tuo pat metų damutės prapliupo juokų, o aš nutariau eiti prie jų, tikriausiai supratot, kam. Bet nespėjau,- jos pasuko išėjimo link ir kaip niekur nieko praėjo pro fanus ir juos saugančius kopus, o aš likau pačios širšalynės epicentre. Priėjau prie grėsmingai atrodančio policininko ir prisiminiau, kad neturiu jokio tapatybę įrodančio dokumento. Situaciją apsunkino tai, kad merginos su ašaromis akyse prašė įleisti jas į vidų. Visa policininko povyza rodė, kad jam yra dzin jų maldavimai. Priėjau kiek įmanoma arčiau ir su kuo ryškiausiu anglišku akcentu pasakiau:

– Atsiprašau, norėčiau praeiti, mano vardas Sintija Lenon, esu žmona vieno iš Bitlų ir gyvenu šiame viešbutyje.

Kaip mat mane apsupo banda fanių ir iš baimės man sudrėko delnai, o veidas užsiplieskė raudoniu. Kitos merginos metėsi arčiau mūsų, kad pamatytų kas vyksta.

– Klausyk vaikeli,- riktelėjo policininkas.– Jau girdėjau milijoną tokių nesąmonių ir žinau visus jūsų bajerius.

Nežinojau ką daryti. Norėjau bandyti dar kartą, bet staiga iš minios priėjo mergina, kuri, ko gero pažino mano veidą iš nuotraukos.

– Ei, žmogau, ar tau galvoj negerai? Ji sako tiesą, juk tai Sintija Lenon, girdėjai jos anglišką akcentą, tu, debesie!

Beatlemania in US

Šios merginos buvo nuostabios,- visos, palaikydamos mane, pradėjo rėkti ir rodyti kopui mano nuotrauką. Jų lojalumą teko atlyginti – kiekvienai merginai daviau savo autografą. Dėkojau joms ir pažadėjau gauti visų Bitlų autografus.

* Džordžas Martinas ilsėjosi Amerikoje visai atsitiktinai ir į Majamį atvyko specialiai tam, kad susitiktų su grupe. Judy Lockhart-Smith tuo metų buvo jo sužadėtinė. Edo Salivano šou, kuris vyko Mau Mau klube, transliavo TV ir jį tiesiogiai matė 75 milijonai žiūrovų. Policininkas, kurį prisimena Sintija, tai seržantas Badis Bresneris, o viešbutis, iš kurio jis organizavo „pabėgimą“ sunkvežimiu (tai tikras faktas-red.), vadinosi Hotel Deauville – jis nuo pat Bitlų atvykimo buvo „apgultyje“.

 

** Sintija neteisi – šis tipas visą laiką po švarku nešiojosi gerai matomą galingą „pušką“. Džordžas Martinas pasakojo, kad lydintis Bitlus Epsteinas, bendraudamas su apsauginiu, kai šis kepė steikus, pasiskundė jam, kad nelegalios įrašų studijos išleidžia į rinką daug „bootleg“ formato plokštelių, dėl ko jie praranda daug pinigų. Sulig tais žodžiais „gorilos“ veidas paniuro ir,  palenkęs galvą prie Epstaino, jis konfidencialiai pasiūlė, jeigu Brajanas nori, tai jis pats asmeniškai „užsiims“ tais „butlegeriais“.

 

*** Muhamedas Ali (Cassius Clay) tuo metu ruošėsi kovai su Soni Listonu. Susitikimo su Bitlais metu jis pasakė, kad iš tiesų jie yra žinomiausi pasaulyje, bet „gražiausias yra jis“.

 

 

 

 

 

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on spalio 5, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: