RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (20 dalis)

22 Rgs

Uniformuoti policininkai  sunkiai suvaldė isterijos apimtų jaunų merginų minią – turėjo stabdyti eismą ir nukreipti jį kita kryptim…

 

clean it up

     Ir aš, ir Džonas buvom be akinių, todėl gana sunkiai stūmėmės link savo vietų, skirtų garbingiems svečiams, pro staliukų, kėdžių ir įvairaus plauko literatūros veikėjų tankynę. Pasiekę tikslą, buvom išskirti: Džonas buvo pasodintas su garbingiausiais svečiais, o aš buvau „patalpinta“ priešais. Buvom įmesti į gilų vandenį ir aš supratau, kad atėjo laikas išmokti plaukti. Pirmą kartą gyvenime pajutau, ką reiškia būti visų dėmesio centre, bet mane gelbėjo tai, jog buvau be akinių ir nemačiau visų skvarbių žvilgsnių, nukreiptų į mane. (…)

Kai pagaliau baigėsi gastronominė dalis, televizijos kamerų objektyvai ir neapsakomai karštos reflektorių šviesos vėl pasisuko į mus. „Kas toliau?“- pagalvojau. Maniau, kad blogiausia jau praeity, bet ne, tai buvo tik pradžia. Mane apėmė panika, tad atsisukusi į staliuko kaimyną, garbaus amžiaus poną Erlą Arkanų, paklausiau, dėl kokios priežasties toks ažiotažas ir kas dar numatyta renginio programoje. „Mano miela mergaite, tu nežinai? Tavo vyras, kaip garbingas svečias, dabar turi pasakyti kalbą“,- paaiškino jis. Net apšalau!.. Džonas sakys kalbą?! O Dieve, juk mes nieko apie tai nežinojom. Per gestikuliuojančių rankų mišką stebėjau savo vyrelį: veide buvo pasimetusio žmogaus šypsenėlė, pirštai nervingai krapštė kaklaraištį. Atsitraukimui kelio nebuvo. Ore tvyrojo visuotino jaudulio ir laukimo šnaresys: visi svarbūs žmonės atėjo čia su vienu tikslu – išklausyti Bitlą, vardu Džonas Lenonas, kuris turi pasakyti smagią ir dalykišką kalbą apie save ir savo literatūrinį opusą. Žinojau, kad Džonas yra priblokštas, pasimetęs ir vienišas, nes buvo nepratęs prie viešų pasisakymų. Iš visos širdies užjaučiau jį.

in my owm write     Įtampa vis augo, o aš dėkojau dangaus jėgoms, kad tai ne aš turiu kalbėti. Operatoriai ir jų padėjėjai buvo pasiruošę ir net sprogo iš smalsumo; buvo paprašyta tylos ir pakeltos taurės į Džono sveikatą, po to jis buvo pristatytas susirinkusiems. Štai Bitlas, kuris parašė knygą. Stojo mirtina tyla ir štai vieniša, apstulbusi ir maža mano vyrelio figūrėle pakilo iš kėdės – lėtai ir nervingai, Džono veidas buvo raudonai-baltas ir ryškioje reflektorių šviesoje pamačiau, kaip trūkčioja jo veido raumenys.

– Ponios ir ponai,- sumurmėjo Džonas. – Labai jums dėkoju, tai yra garbė man.  Ir, prašau – tai buvo viskas, ką jis sugebėjo iš savęs išspausti… Su didele skuba ir palengvėjimu oratorius atsisėdo į savo vietą.(…) Nuostaba, atsispindėjusi susirinkusių klausytojų veiduose, atrodė komiškai. Visi buvo sumišę. Lėtai, po nedrąsių plojimų, publika pradėjo dalintis įspūdžiais tarpusavyje. Mus supo pasipiktinę ir suirzę žmonės, kurie suprato, kad tai viskas, ką gavo už sumokėtus pinigėlius. Jiems trūko lauktos pramogos. Tačiau netrukus ir jie nurimo, nes atėjo laikas autografų dalinimui. Ilgas valandas pasirašinėjom pirmus pirmos Džono knygos egzempliorius. Mus supo klykiančios damos ir jų kavalieriai, ištroškę išsvajoto žvaigždės parašo. Man tai buvo puiki patirtis: buvau apiberta daugybe komplimentų, dėka kurių išaugo pasitikėjimas savimi – tai, ko man labiausiai tuo momentu reikėjo. „Ar žinai mieloji, kad naujoji „Mis Anglija“ palygint su tavim yra visiškas nulis?“,- išgirdau tuomet. Na, ir pagaliau nusiraminau, ir visa tai neatrodė kaip katastrofa. Poryt rytiniuose laikraščiuose pasirodė nuotraukos, kuriuose aš spoksau į Džoną, rėžiantį savo „kalbą“ ir mano veido išraiška atspindėjo viską, kas nutiko tą dieną. Sumišimas buvo aiškiai matomas nuotraukoje.

drink to me

Kaip jau minėjau, 1964-ji metai buvo nuostabūs – įvykiai sekė vienas paskui kitą. Filmo „A Hard Day‘s Night“ premjera turėjo įvykti liepos mėnesį.(…) Apkeliavau visą Londoną, ieškodama tinkamos tai progai suknelės, pagaliau radau tinkamą drabužėlį, tačiau jį reikėjo šiek tiek pataisyti ir visa problema buvo tame, kad siuvėjas pažadėjo sutvarkyti tik premjeros dieną. Iš tiesų, motina atvežė man suknelę tik dvi valandas prieš iškilmes… Tomis dienomis gyvenau pašėlusiais apsisukimais, tiesa, tada visi taip gyvenome. Į Londoną suvažiuodavo giminės; į kairę ir dešinę buvo dalinami pakvietimai; reikėjo galvoti apie transportą svečiams ir jų apnakvydinimą. Didžiausias organizacinių sugebėjimų išbandymas teko Brajanui, bet jis viską atliko švilpaudamas.(…) Džonas, Polas, Džordžas, Ringo ir aš buvom atvežti į kino teatrą automobiliu, kurį vairavo Bilas Korbetas. Gatvėse mus sveikino klykiančios fanų minios – Londonas tiesiog drebėjo iš jaudulio. Kai atvykom į vietą, pamačiau tai, ko niekad prieš tai neteko matyti – turėjau sau įgnybti, kad įsitikinčiau, jog tai ne sapnas.

Fans Invasion

Uniformuoti policininkai sunkiai suvaldė isteriškų jaunų merginų minią – turėjo stabdyti eismą ir nukreipti jį kita kryptim. Džonas buvo nustebintas žmonių minios, sukėlusios tokį kamštį.

– Kas čia vyksta? Iš kur tie žmonės? Ar čia Anglijos futbolo taurės finalas?

Buvo tikrai nustebęs, kai Brajanas paaiškino, kad visi šie žmonės susirinko pažiūrėti, kaip Bitlai atvažiuoja į filmo premjerą. Vaikinai atrodė puikiai ir visa ketveriukė šventė eilinę pergalę. Iš Brajano tiesiog plūste plūdo pasitenkinimas ir pasididžiavimas. Be perstojo „šaudė“ blykstės, o triukšmas ir riksmai skambėjo mums kaip muzika. Viskas buvo nerealu.

… o rytoj visas pasaulis

     Bitlų populiarumas Anglijoje buvo visiems suprantamas faktas, jų populiarumas smarkiai augo ir  kitoje Atlanto pusėje. Jų plokštelės ten buvo pardavinėjamos tūkstančiais.(…) Džonas kaip vaikas  džiaugėsi perspektyva išvažiuoti už vandenyno. Sėkmė Valstijose reiškė svajonių išsipildymą.* Visi Džono muzikiniai idealai buvo iš Amerikos ir mintis, kad jis galėtų pamatyti šią šalį ir ten juos sutikti, įvarydavo jam tiesiog beprotišką džiaugsmą. Po ilgų derybų Brajanas pagaliau pasirašė kontraktą ir kelionė turėjo prasidėti 64-jų rugpjūtį. Man buvo leista lydėti vaikinus – net nesitikėjau, kad mane aplankė tokia laimė!.(…)

heathrow

Policija ir Londono oro uosto Heathrow personalas turėjo ilgam įsiminti tą dieną. Iš visų Anglijos kampelių ankstų rytą suvažiavo šimtai jaunų žmonių. Mūsų „bobius“, kurie dar kažkaip bandė kontroliuoti situaciją ir  nors tariamai palaikyti tvarką, pradžioje visa tai šiek tiek linksmino, bet tik iki to momento, kai minia pradėjo grėsmingai augti ir fiziškai stiprėti – dar niekad jie nematė nieko panašaus. Pramoga peraugo į įtampą, kai į oro uostą pradėjo plūsti vis naujos jaunimo minios. Ir atvyko jie ten tik tam, kad surengtų savo mylimiems dievaičiams tokį atsisveikinimą, kokio dar neturėjo nei viena Anglijos grupė. Fanai laikė rankose plakatus, mažiausiai trigubai didesnius už juos pačius. Iš jų tranzistorinių radijo imtuvų garsiai skambėjo muzika ( visi tikėjosi, kad radijo stotys gros „klasikinius“ Bitlų gabalus), pastebėjau, kad dauguma jų turėjo miegmaišius ir užrašų knygeles autografams. Šiam jaunimui taip pat prasidėjo nuostabus nuotykis. Tai buvo masinė adoracija dideliu mastu.

1964

Kai pagaliau mums davė signalą, kad galim išlipti iš apgultų automobilių, akimirksniu atsidūrėm vienoje iš laukimo salių, skirtų Labai Svarbiems Asmenims. Mus tiesiog išvertė iš kojų triukšmas iš išorės – jis buvo toks baisus, kad mes iš pradžių pagalvojom, jog tai reaktyvinių lėktuvo, išvairuojančio į pakilimo taką, variklių gausmas. Pas mus atbėgo visas raudonas iš susijaudinimo oro uostą aptarnaujančio personalo technikas ir visus informavo, jog tai fanų, kurie lakstė po visą oro uostą,  riksmai. Tai jie, kiek leidžia plaučiai, dainavo ir spiegė savo numylėtinių garbei. Pridusęs iš susijaudinimo technikas nubėgdamas šūktelėjo, kad gyvenime nieko panašaus nėra matęs.

departure

VIP‘ų salėje pastebėjom kilnojamąją TV studiją: buvo ruošiamasi paskutinei spaudos konferencijai prieš vaikinų išskridimą. Prasidėjo tiesioginė transliacija: Bitlai buvo puikiai nusiteikę ir į klausimus atsakinėjo su jiems būdingu humoru ir savo firminiais bajeriukais. Jie buvo ant bangos ir visas pasaulis buvo pasiruošęs kristi jiems po kojų. Grupės vienybė ir lojalumas kolegoms – visa tai puikiai matėsi. Nusistovėjusių konservatyvių normų ir autoritetų nepaisymas, nepakartojamas jų humoras – tai buvo kažkas nauja, negirdėta ir nematyta. Pagaliau atsirado grupė muzikantų, kurie buvo sąžiningi ir tiesmuki – šie bruožai ir darė Bitlų įvaizdį. Ką jie bedarytų, atrodė, jog taip turi būti ir bus. Kas dėl manęs – aš buvau šalia ir visus tuos įvykius stebėjau tarsi užburta… Tačiau staiga buvau gražinta į žemę ir turėjau patenkinti prašymus prisijungti prie vaikinų.

– Ateik, ateik čia, Sintija, brangioji nufilmuosim ir tave. Ateik čia, arčiau šviesų.

– Ei, Džonai, ar bus OK, jeigu padarysim keletą tavo ponios nuotraukų?

– Džonai, gal dabar abiejų nuotrauką?

– Neprotestuok Džonai, išeis puiki judviejų nuotrauka.

bye bye

 

* Iš tiesų, Bitlai atvyko į Ameriką 1964 vasario 7 dieną ir, kaip rašo Sintija, oro uoste Londone juos lydėjo milžiniškos fanų minios. Pradžioje „The Beatles“ populiarumas anapus „didžiosios balos“ nebuvo toks didelis, bet prieš pat 63-jų Kalėdas, Amerikos parduotuvėse pasirodė jų singlas su daina „I Want To Hold Your Hand“, kuris iškart pakilo į pirmą čartų poziciją. Dar prieš šią didžiąją kelionę Bitlai ir Brajanas Epstainas davė daugybę interviu amerikiečių tabloidams, kas pažadino „bitlomanijos“ atsiradimą Amerikoje. Taip pat USA buvo išleistas albumas „Meet The Beatles“ (amerikietiška albumo „With The Beatles“ versija), kuris irgi labai greitai užėmė pirmąsias vietas geriausių ilgai grojančių plokštelių sąrašuose. Susidomėjimas Bitlais augo kaip ant mielių: svaiginamu greičiu buvo gaminami marškinėliai ir tūkstančiai kitų daiktų su jų „abrozėliais“(kai kurie šių „gadget‘ų“ dabar turi didelę kolekcinę vertę). Kelionėje į Ameriką Bitlus lydėjo Brajanas Epstainas ir Filas Spektras, amerikiečių muzikinis prodiuseris, spec.efekto, vadinamo „wall of sound“ tėvas-gimdytojas ir paskutinio oficialaus Bitlų albumo „Let It Be“  prodiuseris (ilgą laiką jis bergždžiai konkuravo su Džordžu Martinu, norėdamas tapti „The Beatles“ įrašų prodiuseriu). Į lėktuvą taip pat įsėdo žurnalistai ir „road managers“ Neil Aspinall ir Mal Evans, kurie turne metų turėjo darbelį –  padirbinėjo Bitlų parašus ant šimtų nuotraukų, skirtu fanams. Oro uoste Amerikoje Bitlų taip pat laukė tūkstančiai jų gerbėjų…

 

 

 

 

 

Reklama
 
3 Komentaras

Publikavo rugsėjo 22, 2013 Uncategorized

 

3 atsakymai į “Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (20 dalis)

  1. dzilbus

    rugsėjo 25, 2013 at 11:51 am

    Pagaliau vėl sulaukiau gero skaitymo. Vis pagalvoju, kai ten ir tada vyko tokie dalykai, pas mus Komjaunimo tiesoje rašydavo apie isteriskus šūkaliojimus, kažkokius nesubrendusius muzikantus ir minią prietranku, kas labai nesiderino su mūsų jaunimo lūkesčiais. Atsimenu vieną teksto dalį pažodžiui:
    … keturios merginos sužalotos prie bilietų kasos į anglų džiazo kvarteto “Bitlis“ koncertą …
    Dar gerai paieškojus namie rasčiau iškarpą iš KomTiesos

     
    • Anonimas

      rugsėjo 26, 2013 at 4:12 pm

      Super! Rašiniai iš tokių leidinių skaitomi smagiai,- kaip N.Gogolio kūryba

       
    • Anonimas

      rugsėjo 26, 2013 at 4:15 pm

      Lietrytis, pardon “Komsomolke“ itin :įdomiai“ rašė apie “kap. pasaulio grimasas“

       

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: