RSS

Rodžeriui Votersui – 70

06 Rgs

Kai skaitysit šias eilutes, Džordžas Rodžeris Votersas švęs savo 70-jį jubiliejų. Ką jis prisimins? Kurį savo albumą  klausysis? Nors… vargu, jo muzika tokia liūdna…

Apie save jis sako: žymiausių muzikantų sąrašas yra labai, labai trumpas, bet, be jokios abejonės, jame aš esu.

Nemėgsta klausytis plokštelių, tą laiką skiria žvejybai. Vienišius. Į klausimą, kas yra kiti britų roko genijai, atsako: Džonas Lenonas. Kas dar geresnis už mane? Tikrai nežinau. Gal Fredis Merkuris…

 Šiame sąraše tikrai nebūtu jo kolegų, su kuriais grojo „Pink Floyd“ . Votersas yra pripažintas išskirtiniu kūrėju, bet jo solinė karjera neparklupdė pasaulio ant kelių.

waters

 Šiandien šis 70-metis artistas, dainuojantis apie karo baisumus, pasaulio absurdiškumą ir vienatvę, nėra pasiekęs tokios komercines sėkmės, kurios tikėjosi. Kiekviena jo ranka parašyta nata ir teksto eilutė persunkta liūdesio ir kančios. Bet kai vienas landus žurnalistas paklausė jo: „Ar esi labiausiai paniuręs žmogus roko muzikoje?“, jis atsakė tiesiai: Neatsakau į šį klausimą, nes jis yra kvailas.

 Muzikinė žiniasklaida turi su juo problemų. Muzikantas atsiliepia apie ją su neslepiama panieka. „Nekalbėčiau su tavim čia, jeigu nemanyčiau, jog reikia“,- pasakė jis MTV didžėjui 84-aisiais. Žiniasklaidininkai nelieka skolingi, vadina jį Mr.Gloom ir sarkastiškai pabrėžia, kad „gerą melodiją jis padalina į tris bosinės gitaros akordus“. „Pink Floyd“ istorija nesibaigė su Sido Bareto išėjimu, nors daugelis tai pranašavo, anaiptol, jų laukė fenomenali karjera. Ir tokie albumai kaip „Dark Side Of The Moon“ ir „The Wall“, kurie atsirado Rodžerio Voterso talento dėka, įrodė, kad ir trys bosinės gitaros akordai gali pagimdyti šedevrą.

Jeigu tikėtume astrologais, Džordžo Rodžerio Voterso polinkį skųstis ir polinkį į didybės maniją nulėmė tai, jog jis gimė po Mergelės ženklu. Buvo jauniausias iš trijų brolių, vaikystę temdė tėvo netektis – Erikas Fletčeris Votersas žuvo Antrajame Pasauliniame kare, kautynėse prie Anzio. Tėvo mirtis paliko gilų randą visam tolesniam Rodžerio gyvenimui.

Family

Buvęs žurnalo „Rolling Stone“ redaktorius Timotis Vaitas buvo teisus, sakydamas, kad „nėra dienos, kad Rodžeris Votersas sąmoningai ar ne, neapverktų ir nesiilgėtų savo tėvo, kurio niekad nepažinojo, ir neapkęstų aplinkybių, kurios jį iš jo atėmė“. Tie, kurie gerai išstudijavo albumą „The Wall“, žino, kad muzikanto vaikystėje buvo daug nemalonių pergyvenimų, susijusių su artimais žmonėmis ir ypač su mokykla. „Tai buvo baisu,- sakė Rodžeris, prisimindamas mokytojus ir tuos „auklėjimo“ metodus, kuriuos jie naudojo.-  Jie niekad nesistengė mūsų kuo nors sudominti arba paskatinti, tik liepdavo sėdėti tyliai ir lipdė iš mūsų kažką, kas jiems buvo reikalinga, kad paskui mes eitume į universitetus ir mokėtume puikiai tvarkytis“. Tačiau buvo ir šviesių momentų. „Kai kurie mokytojai buvo visai neblogi, bet jie turėjo susitaikyti su tą baisia aplinka“. Jo motina Mary Voters, apie kurią jis taip graudžiai dainuoja dainoje „Mother“, stengėsi kuo geriau paruošti sūnų gyvenimui. Žinant Voterso pacifistines pažiūras, keistai atrodo jo vaikystės pomėgis žaisti karą ir jo užsiėmimai sekmadieninėje Karinio Jūrų Laivyno Kadetų mokykloje. Beje, šiuos užsiėmimus jis nustojo lankyti po to, kai neapsikęsdami arogantiško elgesio, pavaldūs kursantai  surengė jam gerą „pirtį“. Jau tada išryškėjo Rodžerio charakterio bruožai – noras būti aukščiau kitų ir autoritarinis gyvenimo būdas.

Yra dar viena įdomi detalė iš jo jaunystės – kalba eina apie jo naktinius „pasimatymus“ su „Radio Luxembourg“. „Po šeimos ir mokyklos buvo dar viena svarbiausia „institucija“, su kuria mane jungė tam tikras ryšys. Radijas – labai patogus komunikavimo būdas: per jėgą nesisiūlo ir sugeba perduoti tau kitų žmonių mintis“. Mintis ir muziką… Rodžeris iškarto pamilo bliuzą – Leadbelly, Billie Holiday ir Bessie Smith, vėliau pradėjo klausytis džiazą. Tačiau niekad nekolekcionavo plokštelių.

Roger Waters young+nick mason

Kembridžo aukštojoje berniukų mokykloje jis susipažino su Sidu Baretu, o vėliau, studijuodamas architektūrą, su Meisonu ir Raitu, su jais ir įkūrė „Pink Floyd“. Psichodelinį grupės laikotarpį Rodžeris prisimena su ironija: „Buvom juokingi. Visiškai nemokėjom groti, todėl turėjom kvailioti ir „eksperimentuoti“. Sidas buvo genijus, bet nenorėčiau vėl valandomis groti „Interstellar Overdrive“. Kai Sidą Baretą pakeitė Deividas Gilmoras, „Pink Floyd“ pradėjo savo kelią į muzikinį Olimpą. Pirmos Voterso kompozicijos dažniausiai būdavo baladės, tačiau labiausiai jis išgarsėjo kaip geriausių grupės kompozicijų bendraautorius bei poetiškų tekstų kūrėjas.

Roger Waters Syd

Laikui bėgant, jo įtaka grupėje didėjo: albume „The Animals“ jis sukūrė ne tik kupinus mizantropijos tekstus, bet ir puikią muziką. Istorija pasikartojo albume „The Wall“. Paskutinis albumas, kuriame jis grojo kaip „Pink Floyd“ muzikantas, buvo albumas „The Final Cut“,- daugelis kritikų vadino šį albumą „soliniu“ Voterso darbu. Bendradarbiavimą su kolegomis įrašant „The Dark Side Of The Moon“ jis prisimena tik iš blogos pusės: „Dešimt metų santuokoje ir neturėjimas drąsos išsiskirti, dešimt metų prakeikto pragaro. Tai buvo baisu. Siaubinga“. 1983-ais Votersas paliko grupę.

waters 67Pirmas solinis Voterso albumas „Music From The Body“ buvo įrašytas kartu su Ronu Gesinu dar 1970 metais. Tai buvo dokumentinio filmo apie žmogaus anatomiją „The Body“ iliustracinė muzika. Gesinas užpildė filmą įvairiais garsiniais efektais ir elektroniniais eksperimentais, o Votersas parašė kelias kompozicijas. Reikia pasakyti, kad šio opuso klausymas reikalauja kantrybės ir stiprios psichikos. Ronas Gesinas prisimena: „Rodžeris nebuvo geras bosistas, bet jis susitvarkė su šią užduotim. Yra toks senas posakis: nesvarbu, ką darai, svarbu, kaip tai darai. Rodžeriui, kaip kiekvienam egocentrikui, buvo reikalingas pripažinimas ir aplodismentai. Kai tą pasiekdavo, atsirasdavo atmetimo jausmas. Kaip artimas Rodžerio draugas patyriau visa tai: būdavo, susitaręs ateidavau pas jį, o jis tuo metu išeidavo žaisti skvošą. Manau, jis tai darė specialiai. Taip sakant, ateik į mano pilį, o kai ateisi, tave pasveikins degančia alyva arba pabūklų salvėmis“. Timas Renvikas, Voterso Kembridžo laikų kolega ir jo grupės gitaristas prisimena: „Jis vienas iš tų žmonių, kurie mėgsta viską kontroliuoti. Repeticijų pradžioje viskas būdavo gerai, bet vėliau jam kažkas atsitikdavo, rodos, mėgavosi konfliktų išprovokavimu“.

bang1984 metais pasirodė Voterso albumas „The Pros And Cons Of Hitch-Hiking“,- šią muziką jis parašė dar dirbant su albumu „The Wall“ – jis atnešė kolegoms abu darbus, kad jie išsirinktų vieną labiausiai tinkantį. Kolegos išsirinko „The Wall“. Į įrašų studiją jis pakvietė muzikantus, kurie padėjo įrašinėti paskutinį jo albumą su „Pink Floyd“. Tarp jų buvo ir gitaros dievaitis – Erikas Kleptonas. Tai nebuvo kažkokia staigmena – tuometinė Eriko ir buvusi Džordžo Harisono žmona Pati Boid draugavo su Voterso žmona – Karolina. Erikui nebuvo kaip parodyti savo virtuoziškumo, nes Voterso kūdikis gavosi pernelyg naratyvus – net 370 teksto eilučių. Albumas labai konceptualus ir jame pasakojama apie pagrindinio veikėjo sapnus nuo pusės penkių iki penkių ryto. Albumas savotiškai gražus, tačiau klausytis jo reikia šiek tiek daugiau kantrybės, švelniai tariant, nedaug jame melodingų kompozicijų. Dvi dainos, kurios buvo išleistos singlais, ko gero ir buvo pačios geriausios. Kupinas sarkazmo („Kam tęsti agoniją, ir taip visi mirsim“,- dainuoja titulinėje kompozicijoje Votersas) ir sunkiai klausomas albumas žurnalo „Rolling Stone“ pavadintas „keistu, statišku ir bjauriu“. Ten pat buvo patalpintas vieno kritiko komentaras, jog šis opusas gali sudominti tik „Pink Floyd“ fetišistus ir neurotikus.

RW and 3 cats

Nepaisant blogų recenzijų, Votersas surengė koncertinį turą, reklamuojanti albumą ir į repertuarą įtraukė  septynias dainas iš „Pink Floyd“ albumų. Timas Renvikas, prisimindamas šį turą, pasakojo, kad nervingą atmosferą ir nuoširdumo trūkumą tarp muzikantų sušvelnindavo Erikas Kleptonas, nors šis pats prisipažino, kad jį dusino ta nervinga atmosfera ir ypač santykiai tarp muzikantų. Buvo pasakojama tokia istorija: po pirmo koncerto Stokholme buvo surengta šventinė vakarienė, kuriuos metu  alkanas ir nesulaukęs padavėjų Kleptonas pasiuntė savo asistentą atnešti jam Big Maką ir bulvyčių, tuo iššaukdamas Voterso pasibaisėjimo priepuolį.

on bass2Scena, kurioje vykdavo koncertai, buvo panaši į didele lovą su langu ir 40-ties metrų televizoriumi. Tokiu būdu Votersas norėjo, kad žiūrovams atrodytų, jog jie yra pagrindiniai šio veiksmo dalyviai. Koncerto metu buvo rodomi Džeraldo Skarfo multikai, kur Rodžerso tekstus skaitė komiškas animacinis šuo Reidas. Tačiau koncertai patyrė visišką fiasko: tuščios vietos salėje kainavo Votersui 400.000 svarų. Jis bandė save raminti: „Šis šou buvo tai, ką aš norėjau padaryti. Roko muzika man uždirbo daug pinigų, taigi nieko tokio, kad kažkiek jų praradau.“ Bet jis turėjo pripažinti, kad anaiptol nėra pats žinomiausias „Pink Floyd“ narys ir žmonės nesieja jo vardo su šia grupe. „Galvojau, kad žmonės identifikuoja mane su daugybe tų darbų, kuriuos padariau su „Pink Floyd“. Bet jie neperka bilietų. Esu labai nustebintas“. Po pusės metų jis surengė koncertus Amerikoje, bet šį kartą be Eriko Kleptono. Į repertuarą buvo įtraukta daina „Another Brick In The Wall Part 2“, ko dievagodamasis žadėjo niekada nedaryti… Kiek anksčiau jis sudalyvavo BBC TV programoje „A Journey In The Life“, skirtoje penktosioms Džono Lenono žūties metinėms ir, sudainavęs Bitlų dainą „Across The Universe“, paskelbė, kad palieka „Pink Floyd“.

Nepaisant komercinių nesėkmių, Votersas toliau tęsė kūrybinį darbą. 1986 metais pasirodė albumas „When The Wind Blows“, kuriame buvo įrašyta muzika animaciniam filmui. Filmas buvo labai šiltas ir tuo pat metu labai graudus: jame pasakojama apie du naivius senukus, kurie išgyvena atominę ataką ir iš lėto miršta nuo radiacijos. Voterso tekstai smerkė religinius lyderius už karą Šventojoj žemėj, kritikavo nacionalizmą ir tuometinį Amerikos prezidentą Ronaldą Reiganą.  Po metų rinką pasiekė naujas Voterso albumas „Radio K.A.O.S.“, kritikų pavadintas „popsiniu“. Tai buvo dar vienas konceptualus muzikanto darbas, pasakojantis apie nebylaus vaikino, prikaustyto prie invalido vėžimėlio, ir neegzistuojančios radijo stoties pranešėjo dialogus su sintezatoriaus pagalba. Vaikinas vardu Bilis turi savyje nuostabią galią priimti radijo bangas ir sugeba kontroliuoti viso pasaulio kompiuterius. Pasakojimo pabaigoje jis sugeba sumodeliuoti branduolinę ataką ir kai iki jos lieka keturios minutės, pasaulis grimzta į tamsą ir žmonės uždega žvakeles. „Radio K.A.O.S.“ sumanytas ne tik kaip albumas, bet ir lydintį jį galingą šou su didžiuliais ekranais, šviesos efektais ir filmais.

on stage

Dažnai Voterso kūryboje besikartojanti karo tema netikėtai realizavosi tikrame gyvenime į privatų karą tarp Rodžerio ir buvusių jo kolegų iš „Pink Floyd“: jis manė, kad kai paliks grupę, ji nustos gyvavusi, tačiau kiti „pinkai“ galvojo kitaip. Jie norėjo tęsti karjerą kaip trio, juolab, kad jų soliniai projektai sėkmės neturėjo. 1985 metais, kai Votersui buvo reikalinga savo buvusių kolegų pagalba, sprendžiant konfliktą su prodiuseriu Stivu O‘Rurku, jis pažadėjo Gilmorui ir Meisonui, kad suteiks jiems teisę naudoti „Pink Floyd“ pavadinimą. Kolegos pagalbos nesuteikė ir sužinoję, kad gali ir toliau vadintis „PF“, apsidžiaugė, bet neilgam… 1986 Votersas padavė juos į teismą, bandydamas įrodyti, kad „grupė iširo ir jai turi būti suteikta galimybė palikti muzikinę sceną“. Proceso metu jis prisipažino, kad davė pažadą dėl šventos ramybės. Procesą jis pralaimėjo. „Gilmoras ir Meisonas turi tą pavadinimą. Tegul laiko jį dėžutėje“,- toks buvo jo komentaras.

 

RW TOUR

Bet blogiausia dar turėjo nutikti. Tais pačiais metais, kai Votersas išleido savo „Radio K.A.O.S.“, trio (keistai skamba!) „Pink Floyd“ pritrenkė visus savo albumu „A Momentary Lapse Of Reason“. Kas įdomiausia,- Voterso koncertai sutapo su koncertais, pristatančiais naują „PF“ albumą. Rodžeris tiesiog pasiuto! Liepė savo bendradarbiams kontroliuoti visus įėjimus į jo koncertus ir stebėti, kad Gilmoras, Meisonas ir Raitas nepraslystu į vidų. Šou metu buvo pranešinėjama, kad muziką ir tekstus parašė Rodžeris Votersas. Vieno koncerto metu jis peržengė padorumo ribas: skelbdamas dainą „Pigs“ pasakė, kad joje dainuojama apie Deividą Gilmorą. Visi šie įvykiai atbaidė daug Voterso fanų ir kaip rezultatas – albumas užėmė čartuose gan kuklias vietas. Viename interviu jis sarkastiškai pastebėjo: „Konkuruoju pats su savim. Ir pralaimiu“.

RW TOUR

O tuo metų buvusių kolegų šlovė augo: MTV ne žodžiu neužsiminė apie Voterso albumą, o video klipai iš naujo „Pink Floyd“ albumo buvo sukami ištisai. Koncertinis „Pink Floyd“ albumo turas tęsėsi iki 89-jų ir pasiekė tuometinę Tarybų Sąjungą; bilietai į koncertus buvo graibstomi kaip karštos bandelės ir nedaugelis tų žiūrovų, kurie matė šou, kėlė sau klausimą, kurias dainas parašė Votersas, o kurias – kiti grupės muzikantai. Svarbiausia buvo muzika ir legendinis vardas – Pink Floyd. Gilmoras tvarkingai siųsdavo Rodžeriui  honorarus už kai kuriuos vizualinius ir sceninius efektus, kuriuos trijulė naudojo koncertų metų. Pavyzdžiui, už pripučiamą kiaulę, kurią sugalvojo Votersas, bet, galiu ranką ant širdies pridėjęs prisiekti,-  koncerto metu virš žiūrovų galvų sklandė kuilys. Pats mačiau – kiaušai buvo galingi!

flying piggy

Tuo tarpu pasaulis rašė naują istoriją: Rytų Europa išsivadavo iš komunistinio jungo, griuvo Berlyno siena ir Votersas su „Memorial Fund for Disaster Relief“ fondo pagalba pradeda realizuoti fantastišką idėja: Berlyne, Potsdamer Platz surengti koncertą „The Wall“. „Šis koncertas bus skirtas ne švęsti kapitalizmo pergalę prieš socializmą, bet atšvęsti individo pergalę prieš sistemą,“- sakė jis vieno interviu metu. Koncerto data buvo numatyta 1990 metai, liepos 21.

Berlin 'The_Wall' Tai buvo monumentalus renginys, kuriame be Voterso dalyvavo daug žinomų atlikėjų, tokių kaip Džoni Mitčel, Vanas Morisonas, „The Band“, Sinde Lauper, Šineid O‘Konor, Brajanas Adamsas ir „Scorpions“. Koncerte dalyvavo keli orkestrai ir chorai, rusų Raudonosios Armijos choras ir amerikiečių helikopteriai. Pastatyta siena buvo milžiniška – 168 metrai ilgio ir 25 metrai aukščio; į sieną buvo „įmūrytos“ 2,5 tūkstančio plytų. Į „komplektą“ įėjo didžiulės lėlės, filmai, ir nemirtinga pripučiama kiaulė, kuri buvo aprengta kariška uniforma ir imitavo Hitlerį. Patį šou stebėjo 200.000 žmonių, o šimtai milijonų visame pasaulyje žiūrėjo tiesioginę TV transliaciją. Ir jeigu šou atrodė įspūdingai, tai kai kurios dalyvavusios žvaigždės švelniai tariant pasirodė ne iš geriausios pusės…

RogerWaters TheWall Berlin

Visas renginys vyko toje vietoje, kur karo metu buvo Hitlerio bunkeris ir daugiau kaip dviems šimtams tūkstančiams berlyniečių, susirinkusių į koncertą, tai buvo simboliška II-jo Pasaulinio ir šaltojo karų pabaiga. Mačiusiems koncertą ilgam išliks prisiminimas, kaip visų balsai susiliejo į vieną: „Tear down the wall!“ – Sugriauti sieną!.

Gilmoras, Meisonas ir Raitas nebuvo pakviesti į koncertą. Votersas taip komentavo šį faktą: “Mūsų filosofinės, politinės ir muzikinės pažiūros nesutapampa. Neturiu jiems jokios pagarbos. Kai tie žmonės pasivadino “Pink Floyd”, mane tai baisiai prislėgė. O juos pradžiugino. Nors nežinau. Reikėtų paklausti: ar esat laimingi? Parsidavėt. Pardavėt viską. Ar jūs laimingi?”.

Roger-Waters-Wall

1992 metais pasirodė ilgai lauktas Rodžerio albumas “Amused To Death” (“Pralinksmintas iki mirties”) ir, kaip sakė kritikai, jei tai būtų ne Voterso o “Pink Floyd” darbas, tai komercinė sėkmė būtu garantuota. Į tai Rodžeris reagavo jam įprasta maniera: “Radio One” negroja mano naujo singlo “What God Wants”, nes žino, kad tai nėra fucking “Erasure” ar Janet Jackson. Žino, kad britai to nenori klausyti. Man kraujas verda! Jeigu nesi 17-metis paauglys, nešiojantis kepuraitę su snapeliu atbulai, tai tavęs nepažįsta… Šis albumas yra velniškai geras.“  (fantastiškai geras! – red.). Iš tiesų, šis Voterso darbas yra geriausias per visą jo solinę karjerą. Albumas, pasakojantis apie karą, kvailumą ir kančią, įtvirtina muzikanto nusivylimą civilizacija, nerimą, yra kupinas liūdesio, bet kartu sarkastiškas. Votersas dažnai daro užuominas į Dievą: “Ko nori Dievas, tą ir turi. Dievas nori taikos ir nori karo, nori bado ir nori galybės parduotuvių. Sekso ir laisvės”. Ir toliau, tyliai skambant fortepionui: “Ant akmenų krūvos sėdi beždžionė ir kvailai spokso į televizorių. Žiūri, kaip vokiečiai žudo žydus, žydai – arabus, arabai – įkaitus. Žiūri, ir kaip mes…mažai ką supranta.” Votersas išlieja viską, kas guli ant širdies. Kalba apie problemas, kurias mes dažnai norim pamiršti: apie karą Irake, apie Afganistaną, apie žmogaus teises Kinijoje. Apie tai, kaip visas pasaulis spoksojo į ekraną, į studentų žudynes Pekino “Dangaus Ramybės” aikštėje. Spoksojo ir nieko nedarė.

 “Kažkas kažkur tarp žvaigždžių pamatė šviesos blyksnį. Mūsų paskutinį valio. Surado mūsų šešėlius prie televizorių. Parašė: “Ši rūšis mirtinai prasilinksmino”.     Viskas.  The End.

roger waters the-wall

…Londonas, Haid parkas, 2005 liepos 2, vakaras.

Ką tik atgrojo “The Who” ir visi, kas buvo Haid parke, ir visi, kurie buvo prie TV ekranų staiga pagalvojo: “Ar jie nesusivaidys paskutinę minutę? Ar jie gros? Ar jiems viskas pasiseks?” Tamsoje matėsi scenos technikai, statantys aparatūrą. Įšnešė didelį Riko Raito Hammond B-3 ir pradėjo statyti Meisono Ludwig būgnus. Ir po kelių akimirkų…jausmas, kurį sunku aprašyti, ir širdies plakimas, ir balsas, skambantis lyg iš seno “Dark Side Of The Moon” vinilo: “I’ve been mad for f*cking years”… Scenoje jie buvo šešiese – visa “Pink Floyd” ketveriukė, už Riko Raito nugaros pasislepęs antras klavišininkas Džonas Kerinas, senas Voterso bičiulis gitaristas Timas Renvikas, o kai užgrojo “Money”, prie jų dar prisijingė Dikas Peris su savo saksofonų ir  bek-vokalistė Kerol Kenion. Pirmą kartą nuo 70-jų jie grojo be prožektorių, be lazerių, be apvalaus ekrano, pavadinto “Mr. Screen”, nebuvo paslėpti už kalnų akustinių sistemų bei sintezatorių ir be armijos papildomų muzikantų. Rodžeris turėjo savo “Precision bass”, pas Deivą jo senas juodas “Stratokasteris”, Rikui užteko “hamondo” ir “Kurzweil’io”. Rodžeris labai jaudinosi: buvo matyti, kaip dreba jo rankos, drebėjo ir balsas. Jis šiek tiek nepataikė į “Money” pradžią, todėl ir Meisonas įstojo šiek tiek pavėlavęs, ir akimirką atrodė, jog teks pradėti iš naujo, bet visus, kaip paprastai, išgelbėjo Deivas. Nebuvo jokių abejonių – tai “Pink Floyd”.

live8 london

Pasaulis pasikeitė. Pasaulis pasikeitė tuo momentu, kai keturi jau nejauni vyrai išėjo į sceną prieš šimtus tūkstančių nukreiptų į juos akių Londono Haid parke ir dar milijonus nekantriai laukiančių visame pasaulyje prie TV ekranų. Jie stovėjo kartu, apsikabinę, ir žmonės plojo jiems. Ir kiekvienas prisiminė svarbiausia – tai, kad žmonės visų pirma tik žmonės. Ir apie tai nereikia pamiršti.

 

2005 live-8

Tą akimirką pagalvojau, kad daugiau jų visų kartu nebepamatysiu. Tai buvo graži pabaiga puikios grupės.

 

 

 

 

 

 

 

 

    

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo rugsėjo 6, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: