RSS

Šią savaitę mirė Rėjus Manzarekas…

25 Geg

Ray Manzarek performing with The Doors in 1968

   „Aš gimiau Čikagoje ir iš ten išvažiavau į Los-Andželą, kai man buvo dvidešimt vieneri. Mano tėvai pradėjo mane mokyti skambinti pianinu, kai man buvo devyni. Pirmus keturis metus aš nekenčiau šių užsiėmimų, bet nuo to momento, kai pajutau, kad moku, buvo labai smagu,- beveik tuo pat metu aš pirmą kartą išgirdau negrų muziką. Buvau dvylikos ar trylikos, žaidėme beisbolą ir vienas iš mūsų turėjo radijo imtuvą, per kurį transliavo kažkokią negrų muzikos stotį. Taip mane „užkabliavo“. Nuo tada visą muziką klausydavau tik per radiją: Elą Bensoną, „Big“ Bilą Hilą ir Čikagos didžėjus. Mano grojimo stilių smarkiai įtakojo džiazas: jau tada suvokiau, kad džiazas, bliuzas ir rokas – muzika su ryškiu ritmu, o tai kaip tik tas, ko man reikia.   Mokykloje aš pirmą kartą susidomėjau kinu. Kinas apjungė mano domėjimąsi drama, vizualia kūryba, muzika ir…  pinigais. Prieš išvykdamas iš Čikagos, aš vaidinau teatre. Tada mums atrodė, jog mūsų teatras, mūsų vaidyba buvo kažkas daugiau, nei gyvenimas.

Ray Manzarek

    Aš galvoju, kad „The Doors“ – charakteringa ir simboliška Amerikai grupė. Mes keitėmės ir ieškojom naujų formų kartu su šia šalimi. Mūsų grojama muzika susideda iš begalinių šaltinių, stilių, kuriuos mes sujungėme, gerai išmaišėme ir sukūrėme savo muzikinį veidą. Mes panašūs į savo šalį. Pašaliniam žmogui Amerika gali pasirodyti kaip absurdiškas kokteilis. Taip, kaip ir „The Doors“. Mes kilę iš įvairių sferų, iš įvairių muzikinių sferų. Mes kartu dirbom, kartu kovojom. Viskas, kas yra sakoma apie Ameriką, galima pritaikyti „The Doors“. Mes visi turim pakankamai laisvės ieškoti ir improvizuoti muzikoje. Džimas gi improvizuoja žodžiais.“

                                      R.Manzarekas, 1967 m. Los-Angeles                                                                                                                         

     Buvo 1983-jų spalio 11 diena. Rėjus Manzarekas Londone pristatė savo projektą „Carmina Burana“.

    „Atrodo, kažkur buvo pasakyta, kad jūs su Džimu susitikot 1962-aisiais, grupėje, grojusioje džiazą.

– Tai atsitiko Los-Andžele 63-siais, aš grojau džiaz-bande. Džimas, kaip ir aš, buvo kinematografijos fakulteto studentas. Džimas nebuvo muzikantas. Jis buvo atėjęs į kelis mūsų pasirodymus, kurie vyko tokioj panašioj į bitnikų kavinėj „Mother Neptune‘s“. Mes ten grojome džiazą a-la Horace Silva. Ir netikėtai, ten užėjo Džimas.

Doors_IThinkIKnow11x14143

      Tada jūs grojot su Edu Kesidi?

– Tikrai, Edas Kesidi buvo grupėje. Jis, poetas Maiklas Fordas, grojęs bosu, ir dar buvo saksofonistas bei trimitininkas.

      Kaip ilgai tai tęsėsi?

– Tai buvo tik laisvalaikio praleidimas, kuris tęsėsi metus.

       Jūs mokėtės muzikos?

– Taip. Aš nesimokiau muzikos koledže, bet lankiau privačias pamokas. Koledže, įkurtam prie DePaul universiteto, aš studijavau ekonomiką, o paskui įstojau į Kalifornijos universitetą, į kinematografijos fakultetą. Muzika visada buvo šalia manęs.

     Viename interviu jūs sakėt, kad pagal kontraktą su „Elektra“ jūs turėjot išleisti dar du albumus.

– Iš pradžių buvo susitarta, kad kontraktas pasibaigs išleidus „L.A. Woman“. Po Džimo mirties mes nutarėm pratęsti darbą ir pasirašėm naują kontraktą su „Elektra Records“ 5 albumams, padarėm du ir pasakėm – gana.

Ray Manzarek perfmorming with The Doors tribute band Riders On The Storm in

     Ką jūs jautėt po šio sprendimo?

– Kai kuriuos kūrinius mes repetavome studijoje be Džimo. Jis buvo Paryžiuj… Dabar sunku prisiminti… mes turėjom pabaigti kažkurią vieną dainą… bet Džimas išėjo…berods tai buvo „Get Up And Dance“, taip, tai buvo viena iš dainų, kurias mes repetavom su Džimu.

      Tarp jų nebuvo „Down On The Farm“?

– Taip, taip, teisingai, ši irgi. Buvo dar pora kūrinių, prie kurių dar reikėjo padirbėti.

       Dabar tie du albumai negailestingai kritikuojami…

– Taip…tiesa. Dieve, juk jūs žinot…mes neturėjom Morisono…mes stengėmės, kiek galėjom, bet jūs žinot, kad niekas grupėje neturėjo tos charizmos, kurią turėjo Morisonas. Ir niekas iš atėjusių per tuos metus po jo mirties į roko muziką neturi Morisono charizmos.

 

       Kaip jūs galvojat, kritika buvo teisinga?

– Iš tiesų, tai nebuvo geriausi darbai…todėl nutarėm uždaryti „Duris“. Mes grojom neblogą muziką, buvo įdomu ją kurti ir mes neblogai leidom laiką. Bet viskas be Morisono buvo ne taip. Neteisingai.

       Jūs tada pasakėt, kad daugiau niekad kartu negrosit?

– Taip. „Taigi, Džonai, Robi labai jums ačiū…Sudie…Dar kartą ačiū…buvo nuostabu. Mes praleidom aibę nuostabaus laiko ir štai atėjo laikas kiekvienam eiti savo keliu ir pereiti į sekančią mūsų gyvenimo fazę“. Septynerių metų ciklas baigėsi. Galvoju, kad Džimas mirė per anksti. Mes buvom kartu penkis metus; pritrūko dvejų metų pabaigti ciklą – dabar viskas baigta. Kaip bebūtų, dar kartą mes be Džimo susirinkom įrašant poezijos albumą „An American Prayer“.

The Doors perform at Steve Paul's The Scene nightclub on 27 June 1967

       Dalykas, kuris labai žavi klausytoją, tai jūsų vargonų skambesys. Kai kuriose dainose „The Doors“ netgi gali gerai skambėti be Morisono vokalo. Gaunasi tiesiog hipnotizuojantis efektas.

– Jūs teisus. Bet mes buvom visi kartu, todėl „The Doors“ turėjo tokį pasisiekimą. Centre buvo Morisonas, kaip atvaizdas, kai pagrindinė šerdis; bet juk ir mes buvom ten. Štai kodėl mes buvom grupė.

      Aš pastebiu įdomu dalyką – iš visų „The Doors“ narių Morisonas davė mažiausiai interviu.  Daugiausia buvo jūsų. Aš galvoju:  

        jūs buvot vyriausias amžiumi;

tikrai buvot geriausiai paruoštas muzikiniu atžvilgiu;

jūsų vargonai skambėjo išskirtinai, ypač kartu su bosine partija.

  Nedaugeliui Džimas Morisonas asocijuojasi su grupe, bet kalbėjau su kolekcionieriais ir jie sakė, jog Morisonas buvo „pirmas smuikas“, o Manzarekas buvo kaip atskira grupė.

– Labai įdomu, ačiū. Man malonu, kad mano darbą įvertino, bet juk be bet kurio grupės nario nebūtų „The Doors“. Mes įsiklausydavom į viens kito grojimą. Mes visada girdėjom…mes žinojom, ką dabar sako Džimas. Aš žinojau, ką daro Džonas ir tuo pat metu girdėjau Robį.

Ray Manzarek at the Sundance Film Festival, 2009, before a screening of the

    Manding, didelį vaidmenį vaidino seksas, narkotikai ir narkotinis misticizmas.

– Narkotikai…žinoma, bet ne heroinas arba kokainas, nieko tokio…bet per visą žmonijos istoriją, narkotikai sukeldavo psichodelines vizijas…magiškieji grybai – jūs žinot, kad daugelyje kultūrų grybai buvo vadinami “Dievų maistu“. Šios substancijos neturi būti naudojamos „kaifui“, bet psichodelijai ir tam, kad suteiktų jėgas įeinant į kontaktą su Visatos energija.

    Albumas „Full Circle“… Toks įspūdis, kad jūs nujautėt, jog tai pabaigos pradžia. „Doors“ muzikoje visada buvo akcentuojama į Likimą, Lemtį, o čia to nėra…

– Taip, kai mes galvojom, kaip pavadinti albumą, aš pasakiau: „Turiu neblogą mintį, pavadinkim jį „Full Circle“, todėl, kad tai reiškia ėjimą į pabaigą… taip ir buvo… „The Doors“ praėjo savo pilną ciklą ir laikas uždaryti „Duris“…

Legendary rock club Whisky A Go Go honors Ray Manzarek

 

RAYMOND DANIEL

 

MANZAREK

 

02.12.1939 – 05.20.2013

 

 

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo gegužės 25, 2013 Uncategorized

 

1 atsakymas į “Šią savaitę mirė Rėjus Manzarekas…

  1. dzilbus

    gegužės 30, 2013 at 8:23 am

    Dėkoju, Igori, už gražų Manzareko aprašymą ir priminimą. Tai buvo tikras rockmenas.

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: