RSS

Jimmy Page: „Man atrodo, kad Led Zeppelin vis dar egzistuoja“

10 Vas

„Led Zeppelin“ lyderis, kuriam sausio devintą dieną sukako 69 metai, dalinasi apmąstymais apie ryškią grupės karjerą ir jos netikėtą, tragišką pabaigą ir tą šešėlį, kuris iki šios dienos krenta  ant jo gyvenimo.

Besišypsantis ir ramus Džimis Peidžas stovi šalia savo menedžerio ofiso Londone. „Led Zeppelin“ gitaristas išėjo į lauką įkvėpti šviežio oro ir šiek tiek pailsėti po savo ilgiausio interviu Rolling Stone žurnalui, trukusio dvi dienas. Peidžas vis dar svarsto klausimus, paliestus interviu metu: ką dabar jis galvoja apie visus tuos kraštutinumus, kuriais 70-aisiais garsėjo „Led Zeppelin“ – narkotikus, girtuoklystes, viešbučių kambarių niokojimus ir dar bjauresnius išsišokimus?

still the best

„Ką dabar domintų tas ryklys, jeigu nebūtų mūsų muzikos?,- šypsodamas sako Peidžas, kai jam paminimas skandalingas epizodas su mergina ir žuvim viename iš Sietlo viešbučių 1969 metais (apie šį nutikimą savo knygoje „Stairway to Heaven“ pasakoja grupės road-menedžeris Ričardas Koulas). – Visa kita tik fonas. Tai dalis mūsų istorijos, tačiau be mūsų pastangų, kurias mes įdėjom į muzikos kūrimą ir koncertus, mūsų legenda neegzistuotų. Visa kita niekam nerūpėtų“.

Džimis davė interviu kelias savaites prieš pasirodant DVD „Celebration Day“ – apie „Led Zeppelin“ reunion koncertą, kuris įvyko 2007-ais metais Londone, O2 arenoje. Tai buvo pirmas, tikras koncertas nuo 1980-jų, kuomet LZ nutraukė koncertinę veiklą po Džono Bonemo tragiškos mirties.

Anot Peidžo, „Led Zeppelin“ jam niekada nenustojo egzistavusi. Jis surinko grupę 1968-ais, ketindamas groti kažką naujo ir negirdėto: sunkųjį roką, įkvėptą 50-ųjų muzikos, paremtą folku ir psichodelija bei lydimą galingų, hipnotiškų gitarinių rifų. LZ įrašė aštuonis klasikinius studijinius diskus ir net po grupės iširimo liko viena populiariausiu pasaulyje grupių – iki šio momento jų diskų parduota netoli trijų milijonų egzempliorių. Gitaristas pats prodiusuoja grupės archyvinių įrašų katalogo atnaujinimą DVD formatu. Dabar jis ruošiasi originalių albumų deluxe versijų išleidimui – pirmosios pasirodys netrukus ir Džimis pažada, jog „bus muzikinių ir vizualių siurprizų“.

Palyginus su ilgomis ir vaisingomis Planto ir Džonso karjeromis, Peidžo kūrybinis kelias neatrodo taip įspūdingai. Nuo 80-jų jis epizodiškai leidžia naują muziką: saundtrekas filmui „Mirties troškimas 2“(1982), solinis albumas „Outrider“(1988), reti projektai su Robertu Plantu, Polu Rodžersu, Deividu Koverdeilu ir amerikiečių grupe „The Black Crowes“. Kai jo klausia, ar jis nesigaili to kūrybinio 70-jų pakilimo, kurį jis jautė grojant su „Led Zeppelin“, Džimis sako, jog ne taip smarkiai, kaip daugeliui atrodo. Dabar, jo manymu, svarbiausia yra puoselėti grupės palikimą. „Tai svarbus darbas. Ir aš įsitikinęs, kad einu teisingu keliu“.

Džeimsas Patrikas Peidžas gimė 1944 metais, sausio 9 dieną. Gitaristo talentas atsiskleidė gana anksti: būdamas paaugliu jis jau gastroliavo su grupe „Neil Christian and the Crusaders“, o vėliau tapo vienu geriausiu sesijiniu muzikantu Londone. „The Who“, „The Kinks“, „Them“ ir Donovano įrašuose galima išgirsti jo gitaros skambėjimą, tačiau 1966 metais jis metė sesijinio muzikanto darbą ir prisijungė prie savo draugo Džefo Beko grupės „The Yardbirds“. Pirmą 68-jų metų Kalėdų dieną „Led Zeppelin“ sugrojo savo pirmą koncertą Amerikoje.

Jimmy Page

Peidžas dėvi pilkai juodą kostiumą, jo sniego baltumo plaukai suimti į kasytę. Jis energingas, linksmas ir šnekus, ir su malonumu pasakoja apie savo jaunystę, „Yardbirds“ ir fantastišką „Led Zeppelin“ karjerą. Jis detaliai pasakoja apie savo naują knygą, prabangiai iliustruotą autobiografiją „Jimmy Page By Jimmy Page“, apie savo web-saitą, kuriame jis dosniai dalinasi su savo gerbėjais audio ir video įrašais – dabar ten galima įsigyti legendinį saundtreką filmui „Lucifer‘s Rising“, išleistą nepriklausomos firmos vinilinėje plokštelėje. Peidžas įdėmiai stebi naują muziką – jis labai teigiamai atsiliepia apie paskutinius „Muse“ koncertus Londone ir apie naują amerikiečių bliuz-roko komandą „Rival Sons“. Jis nežada naujų solinių įrašų, tačiau pabrėžia, jog muzikos nepamiršta – jis groja namuose ir planuoja naujus projektus. „Aš vis dar groju gitara namuose, paprasčiausiai niekas nemato, kaip aš tai darau, štai kur esmė“.

Peidžas turi tris vaikus nuo antrosios žmonos Deimenos ir dar du nuo kitu moterų ir jis nevengia klausimų apie asmeninį gyvenimą arba apie ką nors niūraus, kaip antai narkotikai ar jo susidomėjimas kultiniu filosofu Alisteru Krouli. Kartais jis duoda paprastą ir ryžtingą atsakymą: „Aš jums nesakysiu“, dažniau – iškarto atmeta paskalas ir spėliones iš skandalingos „Led Zeppelin“ biografijos, o kartais – po ilgos pauzės, kurios metu lyg spręstų, kiek atviram jam verta būti.

Šis interviu pats nuoširdžiausias jo istorijoje, bet ir dabar jis gina savo privatumą, grupės reputaciją; jis atsargus ir neketina dėl kažko atsiprašinėti, jis tvirtai įsitikinęs, kad muzika galų gale yra aukščiau visko.

Po koncerto O2 arenoje gerbėjai laukė gastrolinio turo, bet jis neįvyko. Kodėl?

Dauguma mūsų galvojo, kad mes ir toliau grosim ir artimiausioje ateityje bus nauji koncertai. Juk mes įdėjom labai daug jėgų į tą vienintelį pasirodymą. Aš žinau, kad Džeisonas, tuo metu grojęs su „Foreigner“, paliko juos. Bet Robertas buvo užsiėmęs savo projektu su Elison Krauss ir aš nežinojau, kad jis startuos kartu su mūsų reunion‘u. Ką jūs darytumėt tokioje situacijoje? Kažkurią tai dalį koncerto repeticijų mes atgrojome trise, be Roberto. Mes gerai susigrojome. Buvo vienintelė problema – niekas iš mūsų negali dainuoti, todėl mes susikoncentravome ties tuo, ką mokėjome. Mes sukūrėm puikią naują medžiagą. Mums puikiai sekėsi. Tikriausiai vertėjo iškart eiti į studiją ir viską įrašyti.

Kiek laiko jūs repetavot su Džonsu ir Džejsonu?

Viso kelias savaites su pertraukom. Mes neįrašinėjom į profesionalią įrangą, bet mažą skaitmeninį aparatą mes turėjom. Man atrodė, kad gaudavosi gerai, man negėda dėl to, kas gavosi. Bet mes vėl susidūrėm su ta pačia problema: „Mums reikalingas vokalistas“. Tai buvo ne vieno iš mūsų žodžiai, bet žmogaus iš šalies nuomonė. Mums iš tiesų reikėjo vokalisto ir nebūtinai tuo momentu. Iš pradžių reikia parašyti medžiagą. Jeigu jūs gerai susigroję, kam kviestis vokalistą? (Nutyla.) Aš nepasakysiu, kas tada pagaliau sudainavo.

Tuo metu dažniausiai buvo minima amerikiečio Mailzo Kenedžio iš grupes „Alter Bridge“. Kaip jūs į tai žiūrėjot?

Kaip į priešlaikinę nuomonę. Aš supratau, kurlink visi suka. Kai kas manė, kad mes vyksim gastrolių. Bet aš galvojau, kad tam reikalingas stiprus albumas, ir nenorėjau, kad klausytojai pagalvotų, jog mes bandom  išspausti viską iš to koncerto O2 arenoje.

Stivenas Taileris iš „Aerosmith“ mums pasakė, kad buvo užėjęs pas jus į studiją.

Jis sakė, kad sudainavo? Na, gal ir sudainavo. (Šypsosi.) Jis nelabai laiku pasirodė. Mes labai daug jėgų įdėjom, ruošdami koncertą. Mes trys turėjom idėjų. Labai gera, perspektyvi medžiaga. Be to, mes turėjom kitų reikalų. (Nutyla.) Štai ir viskas.

Jūs jau turėjot tokią situaciją, kai po Džono Bonemo mirties 1980 metais, žlugo „Led Zeppelin“. Jūs vos nesurinkot grupės su dviem „Yes“ muzikantais.

Tada į mane kreipėsi tarpininkas, siūlydamas pagroti su Alanu Vaitu ir Krisu Skvairu. Aš labai gerbiau „Yes“ muziką, ji buvo labai tiksli. Mes kartu pagrojome,- jie turėjo įdomios medžiagos. Ji man buvo pakankamai sudėtinga, bet aš susidorojau. Aš jiems irgi parodžiau kai ką savo. Tada viskas sėkmingai sutapo. Krisas sugalvojo mums puiku pavadinimą „XYZ“: eks – „Yes“ ir eks – „Led Zeppelin“. Paskui tarpininkas davė Robertui paklausyti, kas išėjo. Bet jam, žinoma, tai buvo neįdomu. Kriso ir Alano laukė turas su „Yes“, tad jie užsiėmė savo reikalais. Bet aš jums sakau, medžiaga buvo puiki. Mes turim įrašą. Viliuosi, jog jis kada nors išvys šviesą.

Jus nuliūdino tai, kad Robertas atsisakė tęsti koncertinius pasirodymus? Per savo solinį turą jis dainuoja LZ  kūrinius, bet, iš visko sprendžiant, nenori, kad jo ateitis būtų surišta su šia grupe. O jūs, atrodo, neprieštaraujat?

Na, aš bent jau neapsimetu, kad grupės nebuvo. Nepasakysiu, kad Robertą domintu tik maža „Led Zeppelin“ paveldo dalis. Bet akivaizdu, kad mūsų trečias albumas, kur mes daugiau dėmesio skyrėm akustinei muzikai, laikui bėgant jam tapo artimesnė, nei centrinė grupės repertuaro dalis. O aš neturiu nieko prieš visa galva pasinerti į sunkesnę muziką.

Buvo įdomu groti su Robertu „Unledded“ ( MTV koncertas 1994 metais). Aš tada dirbau su Deividu Koverdeilu. Mes išleidom albumą. Mes ruošėmės gastrolėms Japonijoje. Ir manęs paprašė susitikti su Robertu. Jis man parodė kai kurias idėjas, atskirus fragmentus. Tuo lyg sakydamas: „Na ką, ar Džimis sugebės ką nors sugalvoti? Ar sės į limuziną su Deividu Koverdeilu ir nuvažiuos?“. Ką gi, aš nieko prieš pasukti galvą. Ir pirmą dieną mes sugalvojom šiam projektui du naujus kūrinius. Buvo nuostabu vėl pajusti kontaktą. Kita vertus, tai gal būt ką nors nuliūdino. (Džonui Polui Džonsui nepasiūlė dalyvauti „Unledded“ projekte ir vėlesnėse gastrolėse). Bet mes paprasčiausiai kartu pagrojom, štai ir viskas.

Kuo jus iki šiol traukia Robertas, kas verčia kartu su juo dirbti?

O kas jį traukia manyje? Gal būt nieko. Juk mes su juo daugiau nedirbam. (Juokiasi.) Mes turėjom tarpusavio supratimą. Paimkim,  kad ir „Babe I‘m Gonna Leave You“,- aš tiksliai žinojau, kas gausis iš šios dainos. Aš sukūriau atmosferą, sugrojęs akustine gitara kažką panašu į flamenką. Ir Robertui patiko. Jis sugalvojo nuostabiai liūdną vokalinę partiją. Kai groji grupėje, stengiesi, kad kiekvienas grupės narys parodytų geriausia, ką sugeba. Mes sugebėjom pasiekti šito.

Iš tikrųjų 1980 metais „Led Zeppelin“ iširo dėl Džono Bonemo meilės alkoholiui, kuri lėmė jo mirtį. Ką jūs jautėt, staiga netekęs grupės?

Jūs negalit įsivaizduoti, ką aš tada pergyvenau. Jis gi mirė mano namuose. Kaip į tai galima reaguoti? Tai buvo pragaras. Ne tik man, visiems aplinkiniams, jo šeimai. Visiems buvo sunku.

John Bonham

Jūs oficialiai paskelbėt apie grupės karjeros pabaigą tik praėjus trims mėnesiams po Bonemo mirties. Ar jūs bent pagalvojot apie tai, kaip rasti jam pamainą?

Jūs neįsivaizduojat, kokių buvo pasiūlymų. Ne iš mūsų ar Piterio Granto, bet iš kitų žmonių, sakiusių:“ Štai tas ar anas jums puikiai tiktų“. Mes atsidusdavom ir galvodavom: “Jeigu mes ir pradėtume groti su kuo nors kitu, tai nuo ko pradėti?“. Mes juk pastoviai keitėmės: 1975-ju butlege mes grojome vienaip, o 75-jų- kitaip. Mes žinojom, ką kiekvienas mūsų sugeba. Aš įsitikinęs: jeigu žūtų kuris nors iš mūsų – aš, Robertas ar Džonas- likę priimtų tokį pat sprendimą.

Ar Bonemo alkoholizmas kaip nors atsiliepdavo jo grojimui?

Ne. Jis turėjo fenomenalų gebėjimą koncentruotis. Negaliu tvirtinti, jog nežinojau, kad jis alkoholikas. Bet mūsų gastrolės buvo labai ilgos, per savaitę mes grodavom daug koncertų, kurie trukdavo po tris valandas. Jis puikiai laikėsi. Po trijų koncerto valandų bet kas panorės išgerti. Mes visi gėrėm.

Bonemo pravardė – Bonzo, kita – Žvėris, kurią jis gavo dėl savo išsišokimų gastrolių metų. Ar jis turėjo kitą pusę, labiau asmenišką?

Kai aš su juo susipažinau, jis jau turėjo šeimą. Jie su Pet susituokė, gimė Džeisonas. Džonas galvojo apie tai, jog šeimą reikia išlaikyti. Bet apie tai niekas nežinojo. Todėl, kad tai buvo ne jų reikalas. Tai buvo Džono ir jo šeimos asmeninis reikalas. Klausytojų reikalas – išgirsti, kiek jis įdėjo pastangų, kad sugrotų bosiniu būgnų tą breiką iš „Good Times Bad Times“. Nesu sutikęs nieko kito, kas galėtu nuo pradžios iki pabaigos sugroti tai su tokiu draivu. Štai į ką reikia kreipti dėmesį – kaip jo grojimas paveikė kitus būgnininkus, į įvairias roko muzikos kryptis, o ne į tai, kad jis daug gėrė.

Ar jūs pats daug gėrėt? Plačiai žinoma fotografija iš „Led Zeppelin“ gastrolių, kurioje jūs rankose laikot „Jack Daniel‘s“ butelį.

Žinoma, pagal šiuolaikinius mastus aš gėriau daug. Bet kas buvo, tas buvo. Aš mėgavausi gyvenimu. Aš nenorėjau būti nelaimingas. Aš nusprendžiau priimti rokenrolinį gyvenimo stilių, kartu su vakarėliais ir visais kitais atributais.

Jimmy and JD

Jūs daug eksperimentuodavot su LSD, kai grojot psichodeliką su „Yardbirds“?

Minimaliai. Aš jau buvau girdėjęs, kad tai gali turėti labai liūdnas pasekmes. Mačiau žmones „po kaifu“. To užteko, kad aš nepradėčiau eksperimentuoti. Tai ne geriausias būdas išsiaiškinti, ar sugebi kurti muziką. Bet buvo ir kitos substancijos, tokios kaip meskalinas. Aš turėjau jas paragauti.

Kaip jūs apibūdintumėt jūsų polinkį narkotikams, grojant „Led Zeppelin“ sudėtyje ir po grupės iširimo?

Aš tada negalvojau, kad „sėdžiu ant adatos“. Dabar galėčiau pasakyti, kad taip. Bet aš dar gyvas. Nepagalvokit, kad aš lengvabūdis, juk mes per narkotikus praradom tiek nuostabių žmonių. Bet ne, man niekad neatrodė, kad perdozuoju. Daugiau šiuo klausimu neturiu ką pasakyti.

Kada jus metėt?

Gerti? Imti substancijas? Daug, labai daug metų atgal.

Devyniasdešimtaisiais?

Daug metų atgal. Nesvarbu kada. Labai seniai. Kelis dešimtmečius aš bujojau, o paskui kelis dešimtmečius buvau visiškai blaivus. Taip, aš mėgau pavojingus dalykus. Man apsuko galvą. Tai buvo užsidegimas ir jis praėjo.

Ar tai pagerino jūsų grojimą gitara?

Nežinau. Jis tapo kitoks.

Kokia prasme?

Jis tapo blaivesnis. Blaivesnis, bet ne aiškesnis. Man iki šiol ateina į galvą nepaprastai įdomios, beprotiškos idėjos.

Tęsinys bus.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo vasario 10, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: