RSS

Albertas Goldmanas “Džono Lenono gyvenimai”

22 Gru

Knygos fragmentai.  Antroji dalis. John live

(…) Kai limuzinas sustojo prie Dakotos, laikrodis rodė 10:50. Pirma iš mašinos iššoko Joko, iš paskos Džonas, laikydamas rankose magnetofoną ir kelias kasetes. Kai pro Čepmeną praėjo Joko, jis šūktelėjo jai: „Labas!”. Po to prie jo prisiartino Džonas ir pažiūrėjo į jį sunkiu žvilgsniu. „Jis užfiksavo mane savo atmintyje“,- vėliau pasakys Čepmenas. Visą praėjusią naktį Čepmenas meldėsi tai Dievui, tai velniui – pirmojo jis prašė, nukreipti nuo jo pagundą, o velnio prašė suteikti jam jėgų atlikti užduotį. Dabar, pačiu kritiškiausiu momentu, jis išgirdo, kaip vidinis balsas jam kartojo: „Padaryk tai…padaryk tai…padaryk tai!“. Žengęs du žingsnius į priekį, jis išsitraukė revolverį ir atsistojo į kovinę padėtį, šiek tiek sulenkęs kojas per kelius ir taikydamasis viena ranka, atrėmęs ją į kitos delną. Jis neištarė nė žodži, viską pasakė revolveris. Du pirmi šūviai pataikė Lenonui į nugarą ir atsuko jį veidu į žudiką. Dvi sekančios kulkos smigo į petį, trečia- į sieną.

Ištuštinęs būgną, Čepmenas pažiūrėjo į alėją, tikėdamasis pamatyti gulintį Džoną Lenoną, tačiau nieko nepamatė. Tarsi būtų buvęs rūke-  net nepastebėjo, jog jo auka atidarė laiptinės duris ir žengė per penkis laiptelius, vedančius į portje kabiną, prieš kurią ir krito veidu į priekį.

John Lennon

Dūžtančio stiklo ir žingsnių garsas užklupo jauną naktinį sargą Džėjų Heistingsą skaitantį žurnalą. „Prie įėjimo, svyruodamas ir  siaubingos grimasos perkreiptu veidu, pasirodė Džonas“,- prisimena Heistingsas. Paskui, klykdama „Džoną nušovė!“, įlėkė Joko. Sekundės dalį Heistingsas manė, jog tai pokštas, bet paskui pamatė, kaip Džonas krito ant grindų, magnetofonas ir kasetės iškrito jam iš rankų ir su triukšmu trenkėsi į grindis. Heistingsas paspaudė policijos iškvietimo mygtuką ir puolė prie Džono. Jis nuėmė Lenonui sudaužytus akinius, suraižiusius jam nosį, ir apklojo jį savo uniforminiu švarku. Po to nusiplėšė savo kaklaraištį , norėdamas panaudoti jį kaip žgutą, bet  suprato, jog tai beviltiška – Džono žaizdos buvo siaubingos. Kraujas trykšte tryško iš burnos ir krūtinės. „Akys buvo atvertos, bet žiūrėjo į tuštumą, jį pradėjo pykinti kraujo krešuliais“. Joko spiegė, kad reikia skambinti daktarui. Heistingsas pašoko ant kojų, nubėgo prie telefono, surinko 911 ir grįžo prie Lenono, kuždėdamas: „Viskas tvarkoje, Džonai, su tavim viskas bus tvarkoje“.john lennon dead

Antrąjį šios scenos liudininką-  portje Chose Perdomo- apstulbino šis reginys. Nesutvardydamas ašarų, jis suriko Čepmenui: „Kaip tu galėjai nužudyti tokį žmogų?!“. „Nebijok, Chose“,- atsakė Čepmenas it prasikaltęs mokinys. Staiga portje pagalvojo, kad jis beprotis. „Tu nors žinai, ką tu padarėi?“,- šaukė jis. „Nebijok“,- pakartojo Čepmenas ir taip pat, kaip Holdenas Kofildas, metė ant žemės revolverį. Chose, nuspyręs revolverį, maldavo; „Prašau! Išeik!“. “Atleisk man Chose,- tyliai pasakė Čepmenas,- bet kur man eiti?“.(…)

(…)Po kelių akimirkų Džėjus Heistingsas išbėgo į gatvę, norėdamas pasekti žudiką, tačiau pastebėjo tik storą, vienplaukį ir be palto jauną žmogų, stovintį po gatvės žibintu ir skaitantį knygą. 72-ąją gatvę užplūdo sirenų garsai. Prie namo privažiavo dvi patrulinės mašinos su raudonai-baltais švyturėliais ant stogų. Čepmenas buvo nusivilkęs paltą ir nusiėmęs kepurę, kad parodytų, jog jis beginklis. Jis pakėlė rankas už galvos, pridengdamas akis alkūnėmis.

Yoko Ono And David Geffen

Pirmieji į įvykio vietą atvažiavo patruliai Tonis Palma su savo porininku Herbu Frauenbergu ir Stivas Spairo su Pitu Kalenu. Iššokę iš automobilių, jie nusitaikė į Džėjų Heistingsą ir liepė stoti prie sienos. “Tai ne jis! -sušuko Chose,- jis čia dirba. Tai tas vyrukas”. Ir jis parodė į Čepmeną, stovintį vartų šešėlyje. Spairo išsitraukė revolverį ir suriko: „Nejudėt! Rankas prie sienos!“. „Prašau, nemuškit manęs! Prašau jūsų!“,- pradėjo maldauti Čepmenas. Atsigręžęs į namo duris, Spairo pastebėjo trijų kulkų pėdsakus ant stiklinio stogelio virš durų. Tuo momentu portje riktelėjo, kad Čepmenas buvo vienas. Patrulis vėl stūmė Čepmeną prie sienos. Žudikas pradėjo verkšlenti: „Aš viską padariau vienas! Prašau, nemuškit manęs!“.

Po poros sekundžių du patruliai jau buvo viduje. Pamatęs vyrą, gulintį veidu žemyn, ir šalia verkiančią moterį, Palma, kuris supratimo neturėjo, kas yra nukentėjusysis, apsuko sužeistąjį ir pamatė, kad sužeidimas labai sunkus. „Viskas buvo raudona nuo kraujo,- prisimena Palma. Jis pasakė porininkui: „Imk jį už kojų ir nešam jį iš čia!“. Jie užsikėlė Džoną ant pečių ir, išnešę jį į gatvę, paguldė  ant galinės  privažavusio patrulinio automobilio sėdynės. „Greitai į ligoninę!,- įsakė Palma sėdėjusiam mašinoje patruliui Džeimsui Moranui. Kai mašina pajudėjo, Moranas atsisuko atgal ir paklausė: „Tu žinai, kas tu toks?.“ Džonas negalėjo kalbėti. Jis sudejavo ir linktelėjo galva, tarsi pasakydamas „taip“.Mark Chapmen under arrest

Vairuotojas, įjungęs sireną, nulėkė Devintąja aveniu Ruzvelto vardo ligoninės pusėn, kur sužeistojo jau laukė „Greitosios pagalbos“ brigada, gavusi pranešimą per radiją.Tuo metu Stivas Spairo įstūmė surakintą antrankiais Čepmeną ant kito patrulinio automobilio galinės sėdynės. Sėdęs prie vairo, neslėpdamas nevilties, suriko: „Tu žinai, ką tu padarei? Žinai?!”. „Atleiskit man. Aš nežinojau, kad jis buvo jūsų draugas“,- vaidindamas naivuolį, pasakė Čepmenas. „Beprotis!“- švystelėjo mintis Spairo galvoje.

Kai Lenoną atvėžė į intensyviosios terapijos skyrių, pulso jau nebuvo. Dvi kulkos, pataikiusios į nugarą, pramušė plautį ir išėjo per krūtinę. (Vieną rado užstrigusią jo juodame odiniame švarke). Trečia kulka sutrupino jam kairįjį petį ir išėjo kiaurai. Ketvirta taip pat pataikė į petį, bet rikošetu smigo į krūtinę, kur perskrodė aortą ir kvėpavimo takus. Medikų brigada darė viską, kad išgelbėtų Džoną. „Jo neįmanoma buvo išgelbėti,- pranešė daktaras Stivenas Lynas, „Greitosios pagalbos“ vadovas.- Jis turėjo tris skyles krūtinėje, dvi nugaroje ir dar dvi kairiajame petyje, ir prarado maždaug 80% kraujo ”.

Oficialia mirties priežastimi buvo nurodytas šokas, sukeltas stipraus kraujavimo. Neoficialiai kai kurie medicinos personalo atstovai sakė, kad galbūt būtų buvę geriau, jeigu Lenoną būtų palikę gulėti vietoje ir sulaukę medikų atvykimo. Be to, visi medikai buvo nustebinti jo itin blogos fizinės būklės.

Mark Chapman mugshot

…Joko į ligoninę atvėžė Tonis Palma, kuris pagaliau sužinojo, jog sužeistasis buvo Džonas Lenonas. Jis prisimena, kad nuvedė Joko į kambarį, kur buvo telefonas. Ji iškarto paskambino Devidui Gefenui, kuris tuoj pat atvyko. „Kažkas nušovė Džoną!,- murmėjo ji.- Tu gali tuo patikėti? Kažkas jį nušovė.“. Tuo metu į kambarį įėjo daktaras Lynas. „Kur mano vyras?,- puolė prie jo Joko.-Aš noriu būti kartu su vyru. Jis labai norėtų , kad aš būčiau su juo. Kur jis?“. Daktaras pasakė: „Pas mus labai blogos naujienos. Nepaisant visų mūsų pastangų, jūsų vyras mirė. Jis mirė nesikankindamas“.

Patruliai Palma ir Frauenbergas nuvežė Joko į Dakotą, pakeliui užsukę į „Otel Pjer“ viešbutį, kur buvo buvo apsistojęs Gefenas. Atvažiavę į Dakotą, jie įėjo į vidų per atsarginį įėjimą. Atsidūrusi savo bute, Joko stvėrė telefoną. Vėliau ji pareiškė, kad paskambino trims žmonėms, kuriems Džonas būtų norėjęs, kad būtų pranešta pirmiems: sūnui Džulijanui, tetai Mimi ir Polui Makartniui.

(…)Antroje kitos dienos pusėje dokumentas, kurį sudarė keturi puslapiai, pasirašyti Džono Lenono maždaug likus metams iki mirties-1979-jų spalio 29 dienos- buvo išsiųstas juristams patvirtinimui. Džonas savo turtą padalino tarp Joko ir vaikų. Testamento sąlygos, paskelbtos plačiajai visuomenei, niekam nesukėlė nuostabos, bet visi buvo tiesiog šokiruoti to, kaip Joko pasielgė su jo palaikais. Pirmiausia, Joko nusprendė, kad iškilmingų laidotuvių nebus. Vyks tylus atsisveikinimas prie karsto. Dar baisesnis pasirodė jos sprendimas kremuoti kūną, nepaisant to, jog gyvam Džonui kėlė siaubą kremavimo praktika. Vieną kartą jis net norėjo parašyti protesto dainą šia tema.

goodbye

Visus reikalus, susijusius su kremavimu, ji pavedė buvusiam FTB darbuotojui Duglasui Makdugalui. Nuvykęs į kremavimo vietą, jis pasinaudojo gudrybe, panašia į tą, kurią dažnai praktikuodavo „Bitlai“, norėdami po koncerto pasprukti nuo gerbėjų minios. Jis pervežė Džono kūną į Frenko Dž.Kempbelo koplyčią, kur buvo išduotas fiktyvus sertifikatas apie kremavimą. Į katafalką  įkėlė tuščią urną ir visi žurnalistai, besitrinantys netoliese,  puolė paskui katafalką. Tuo tarpu Makdugalas įkėlė kūną į kitą katafalką, kuris nuvažiavo link Fernklifo laidojimo kontoros Harsdeile, į šiaurę nuo Niujorko.

Tą patį vakarą Makdugalas pasirodė „Studio One“, laikydamas rankose nedidelį paketą, perjuostą ryškia juosta, kad nesukeltų  minios, susirinkusios prie pastato, įtarimų. „Kas tai?,- paklausė Fredas Simanas (Džono padėjėjas). „Tai,- atsakė saugumo karininkas,- yra tai, kas liko nuo garsiausio pasaulyje roko muzikanto“. Fredas užsiėmė burną, pajutęs pykinimą, bet nieko nepasakė ir po akimirkos jau skambino Joko. „Nešk pelenus į viršų“,- įsakė ji. Bet jis negalėjo prisiliesti prie urnos ir paprašė, kad urną nuneštų kas kitas. Vėliau Fredą iškvietė į miegamąjį – ten rado Joko, besikalbančią telefonu. Ji davė ženklą pakišti urną po lova, tuomet Simanas nutraukė jos pokalbį ir pareiškė: „Aš noriu išeiti atostogų“. „Gerai,- atsakė Joko,- aš matau, kad tau sunkiai sekasi. Gali truputį pailsėti, tik žiūrėk, nepridaryk kvailysčių“.

near Dakota

Tuo metu, kai visas  pasaulis gedėjo, Dakotoje virė gyvenimas: Joko paliko sūnų draugams, o pati užsiėmė savo karjera. Išleidęs paskutinį atodūsį, Džonas suteikė žmonai galimybę, apie kurią ji svajojo visą gyvenimą: pakilti į patį hit-paradų viršų. Ir ji nesiruošė praleisti tokio šanso. Antradienį, dar nepraėjus parai nuo Džono nužudymo, ji išslydo iš Dakotos vakarienei su Devidu Gefenu, Kelvinu Kleinu ir Stivu Rubelu, buvusiu „Studio 54“ menedžeriu, kuris neseniai buvo paleistas iš kalėjimo už mokesčių nuslėpimą. Visą vakarą Gefenas buvo puikios nuotaikos (vėliau draugams jis pasigyrė, kiek pinigų jam uždirbo Joko). Tačiau ne tai buvo pagrindinė puikios nuotaikos priežastis: po Džono mirties albumas “Double Fantasy”, kurį mažmenininkai jau pradėjo grąžinti didmenininkams, staiga tapo sensacingu super hitu- per kelias valandas buvo parduota šeši milijonai kopijų. Negana to, prieš pasirašant kontraktą su Džonu, Gefenas apdraudė Lenono gyvybę gana apvalia sumele.(…)

WHY

(…)1980-jų gruodžio 14 dieną, sekmadienį, visas pasaulis atidavė savo paskutinę pagarbą Džonui Vinstonui Ono Lenonui. Antrą valandą Niujorko laiku buvo paskelbta dešimties minučių trukmės tyli malda. Centriniame parke susirinko 100 tūkstančių žmonių; radijas ir televizija nutraukė kitas transliacijas ir milijonai žmonių visame pasaulyje stebėjo, kaip didžiulė minia, skambant iš daugybės garsiakalbių sklindančiai dainai „Give Peace a Chance“,  sustingo, pakėlusi į viršų du pirštus. Tylą trikdė tik grėsmingas kabančių danguje malūnsparnių,  grūste prigrūstų  žurnalistų ir policininkų su žiūronais, zvimbimas.(…)

central park 14.12.1981

(…) Po kiek laiko Joko įsikūnijo į geradario vaidmenį,  apie kurį visad svajojo. Ji pradėjo aukoti pinigus labdaringoms akcijoms ir visuomeninėms organizacijoms, apmokėjo išlaidas, susijusias su memorialo Centriniame parke planavimu, ir mainais į milijoną dolerių gavo leidimą suteikti šiam memorialui „Strawberry Fields“ pavadinimą. Iškilmingas memorialo atidarymas įvyko 1985-ųjų spalio 15 dieną ir šalia Yoko stovėjo Niujorko meras Edvardas I. Kohas.(…)

silent vigil

(…) Bet ne tik tai buvo jos sėkmės rodiklis: nemažiau svarbus buvo faktas, jog ši moteris staiga vėl tapo laiminga. Semas Havadtojus, vengrų kilmės antikvarinių daiktų dileris bei jos meilužis (beje, ne vienintelis) dar Lenonui esant gyvam, daug dėmėsio skyrė jai ir pildė bet kokį  norą. Prabėgus metams po Džono mirties, Joko Ono ir Semas pasikvietė Joko draugę Marni Hi kaip vienintelį svečią Kalėdinės vakarienės. Vakarieniaujant Marni pastebėjo, kad jos draugė smarkiai pasikeitė: Joko spinduliavo mandagumu ir žavesiu, būdingu aukštuomenės damai. Kas dėl Semo Havadtojaus, tai šis visiškai pakeitė savo imidžą: Joko privertė jį nešioti Džono rūbus, padarė jam šukuoseną kaip Lenono- tai labai šokiravo Dakotos gyventojus, garsenybes, pažinojusius Džoną, tokius kaip Rudolfas Nurijevas ir pan. Paversdama Semą Džono klonu, ji skyrė jam ištikimo tarno vaidmenį. „Jie man priminė besimeilinančius kačiukus,- prisimena Marni.- Aš niekad nemačiau jos tokios laimingos. Beje, krito į akis, kad ji seniai nevartoja narkotikų. Ji atrodė tiesiog puikiai!”.

strawberry fields

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on gruodžio 22, 2012 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: