RSS

Mano gyvenimas su Džonu 6-ji dalis

24 Lap

Vieną dieną visa kompanija užėjom pas Stiuartą ir po trumpos įžangos jis mums pranešė apie savo sprendimą užsiimti muzika. Tuomet jis buvo Džono įtakoje ir noriai bendravo su juo įvairiausiomis temomis. Išgirdęs apie jo norą, Džonas davė jam pasiūlymą, kurį visi palaikė. Džordžas tada grojo soline gitara, o Polas ir Džonas- ritminėmis, taigi, jiems buvo reikalingas bosistas.

Stiuartas, žinant jo entuziazmą, galėjo puikiai pritapti prie jų kaip bosinis gitaristas. Tačiau tai reiškė, jog jis turėjo tuoj pat pradėti mokytis groti ir greitai viską išmokti. Stiuartas buvo septintam danguj nuo šio Džono pasiūlymo. Didžiausias uždavinys jam buvo, iš kur gauti gitarą. Net pati mintis, kiek tokia gitara gali kainuoti, vertė iš kojų, juo labiau studentą, gyvenanti iš ubagiškos stipendijos. Tačiau Stiuartas neėmė į galvą tokių smulkmenų. Užsidėjo sau ant kaklo skolų kilpą, surinko tiek, kiek reikėjo pirmai įmokai už naujutelaitę bosinę gitarą. Nuo šios akimirkos skolos prarado savo prasmę – jis turėjo tai, ko norėjo, ir buvo pasiryžęs turėti iš to naudą.

(…) Su Džono pagalba per rekordiškai trumpą laiką išmoko pagrindinius akordus. Kiekvieną laisvą akimirką pašvęsdavo grojimo technikos pratimams, sulaukdamas iš draugo pagyrimo žodžių. Tačiau buvo dvi problemos:  pirma- gitara jam buvo ryškiai per didelė, nes pats nebuvo iš milžinų, ir antra- nuo intensyvaus mokymosi pirštai kraujuodavo ir atsirasdavo pūslės. Pirštai gijo lėtai, o Stiuartas norėjo gerai groti tuoj pat! (…)

Baigiantis atostogoms, gavom egzaminų rezultatus. Buvom baisiai nusivylę: aš išlaikiau puikiai, tačiau Džonui nepasisekė. Neišlaikė dalyko, kurio labiausiai nemėgo. Kaligrafijos. Ir kas dabar? Sprendimą turėjo priimti direktorius ir švietimo valdininkai. Mes tik galėjom už jį laikyti „špygas“. Tačiau Džonui pasisekė-jam leido perlaikyti egzaminą po metų. Iki to laiko kartu su visais turėjo ruoštis diplominiam darbui. Kaip jau sakiau, Džonas turėjo didžiulę įtaką Stiuartui, tačiau ir jis įtakojo Džoną užsiimti tapyba, ką per ateinančius du metus jis nuoširdžiai darė. O aš užsirašiau į grafikos paskaitas. (…)Bėgant laikui įsitikinau, jog Džonas labai patrauklus  kitos lyties atstovėms. Merginos buvo tiesiog juo pakerėtos, tad perspektyva lekcijas lankyti atskirai neatrodė labai miela. Nors mūsų santykiai užsimezgė ne taip seniai, bet jausmai iš tiesų buvo stiprūs ir tuomet net neturėjau minties, jog galiu jį prarasti dėl kitos.

Rudens semestras prasidėjo didžiuliu šurmuliu. (…) Mes jau buvom visu kursu aukščiau (turint omenyje karjerą) ir šis faktas leido mums pasijusti labiau subrendusiais bei keldavo pasitikėjimą ateitimi. Mes jau nebuvom žali studentėliai. Kiekvieną laisvą minutę praleisdavau kartu su Džonu: meilės dienas keitė blogos nuotaikos dienos, kupinos pavydo ir smulkių konfliktų. Jo psichologine žaizda buvo labai gili,  nesuskaičiuojamus užsipuolimus keisdavo sarkastiško humoro protrūkiai. Grįždami iš pasisvečiavimo pas Mimi, užlipdavom į antrą autobuso aukštą ir, kaip įprasta, atsisėsdavom gale, nes Džonas negalėjo būti nerūkęs. Ir štai kartą priešais mus nieko blogo neįtardamas atsisėdo plikas žmogelis, grižtantis po sunkių dienos darbų, galbūt svajojantis apie ėriuko kepsnį, garuojantį ant pietų stalo. Džonas akmenine veido išraiška pradėjo labai atsargiai pirštu krapštyti jo plikę, kaskart akimirksniu atitraukdamas ranką, kai žmogelis pasikasydavo niežtinčią vietą. Kartojo tai tol, kol žmogelio veidas tapo purpurinis ir taip išvedė jį iš kantrybės, jog tas net pradėjo drebėti, nesuprasdamas, kas vyksta. O kaltininkas sėdėjo mįslinga veido išraiška, kuri nesikeisdavo net tada, kai jo auka žvalgėsi aplinkui, ieškodama, kas sukelia niežulį. Džonas švilpaudamas žiūrėjo pro langą, tarsi vaizdas už jo domintų labiausiai už viską. Daugiausiai, žinoma, pergyvenau aš ir, be abejonės, buvau aukos pusėje. Išlipdama iš autobuso lengvai atsidusau, tačiau per anksti: Džonas pradėjo antrą spektaklio dalį.(…) Kaipmat jo povyza groteskiškai pasikeitė it chameleono- staiga sumažėjo, susikūprino, išsuko rankas ir kojas tartum luošys, o veidas atrodė debiliškai. Džonas baisiai mėgo šokiruoti aplinkinius, bet mane visas šitas teatras išvesdavo iš kantrybės. Žinoma, kuomet šalia buvo jo draugai, vaidino žvaigždę.(…) Nors jo „bajeriai“ ir įvarydavo mane į stresą, iš tiesų visa tai buvo daroma labai subtiliai ir aukos nesuprasdavo, jog kažkas iš jų šaiposi. Savaime aišku, tuo metu buvo linksma ir nenuobodu.

Trečiam kurse mane dažnai erzino skrandžio skausmai. Bandžiau nekreipti į tai dėmesio, vildamasi, jog viskas susitvarkys savaime (panašiai elgdavausi, kuomet turėjau kitų problemų)- tačiau šį kartą nesusitvarkė. Su nerimu pastebėjau, jog dažnai dienai ar net dviems pradėjau atsiprašinėti iš paskaitų. Nuo to kentėjo mano darbai, o vieną dieną net turėjau praleisti labai svarbų užsiėmimą. Nenorėjau eiti pas gydytoją net tada, kai jausdavausi visai prastai, šventai tikėdama, jog gal  praeis savaime. Vieną gražią, saulėtą popietę su Džonu po paskaitų nutarėm aplankyti Stiuartą. Jo nebuvo, tačiau pas jį įleido kaimynai. Buvom laimingi, kad esam vieni du ir pradėjom aistringai ir beprotiškai mylėtis, kai staiga surikau nuo siaubingo skausmo. Ir atsitik tu man šitaip būtent tokiu momentu!  Niekada prieš tai nemačiau Džono tokio susirūpinusio. Mane apėmė panika- nuo ko, po velnių, užėjo tokie skausmai? Skausmas tuo metu nė kiek neaprimo ir man iš tiesų pasidarė baisu. Pakuždėjau Džonui, jog turiu kuo greičiau grįžti į namus pas motiną. Džonas ant rankų nunešė manę į stotį ir įnešė į traukinio vagoną. Kai pasiekėm namus, duris atidarė mama ir, tik pažiūrėjusi į mane, iškart nubėgo prie telefono:- „Alio, gydytojau, prašau kuo greičiau atvykti. Mano dukra labai blogai jaučiasi!“. Po pusvalandžio atvažiavo gydytojas ir, apžiūrėjęs mane, tučtuojau iškvietė greitąją. Su sirenomis buvau nuvežta į artimiausią ligoninę. Viskas atsitiko taip staigiai, jog aš praradau realybės jausmą. Atsimenu tik, kad prašiau motinos kontaktuoti su Džonu – jis turėjo žinoti kur esu ir kas man yra. Labiausiai rūpinausi juo, ne savim.

Ligoninėje man pranešė, jog tokie skausmai gali būti susiję su apendicitu ir aš turėsiu pasilikti dviem savaitėms tyrimams. Pagalvojau, kad dvi ilgos savaites tinginiavimo man apkars, juk nieko baisaus man nėra, tai tik apendicitas. Ligoninėj atsidūriau pirmą kartą gyvenime ir man labai patiko, ypač didelis kaifas buvo gulėti visą dieną lovoje be jokio kaltės jausmo. Labai norėjau, kad manęs visi gailėtų ir rūpintųsi, ypač Džonas, taigi įsijaučiau į ligonio vaidmenį, gulėjau ramiai, šalia ant staliuko gulėjo vynuogės ir šokoladas, o apendiksas lyg ir aprimo, tad į mano veidą grižo šypsena.

Džonui nelabai sekdavosi lankyti mane taip dažnai, kaip man norėjosi, ir pirmas jo apsilankymas mane labai nuvylė. Neapkenčiau, kad esam atskirti, dieną naktį laukiau, kada jis pagaliau ateis… Artėjo lankymo valanda, o aš buvau it nervų kamuolys: sėdėjau lovoj, pasipuošusi savo gražiausiais naktinukais, skruostai degte degė…(…) Kitų mano palatos pacientų draugai ir giminės sugužėjo tabūnais, su gėlių puokštėmis, vaisiais bei saldumynais. Veiduose matėsi įtampa ir viltis. Po pirmos lankytojų bangos viskas aprimo: ligoniai ir lankytojai šnabždėjosi tarpusavy. Sėdėjau nejudėdama, minutės bėgo, o Džono anei kvapo. Dar kiek ir būčiau pradėjusi bliauti, kai staiga pastebėjau pažįstamą galvą su kupeta plaukų, kažko ieškančiomis akimis. Akiniai akimirksniu atsidūrė ant nosies ir (eureka!) jų savininkas pagaliau pamatė mane. Pagaliau! Tiek daug norėjau jam pasakyti,- galėsim visą valandą būti kartu. Bet gi ne,- atspėkit, kas buvo drauge su išraudusiu iš susijaudinimo Džonu, bandžiusiu prasisprausti iki mano lovos? Ogi Džordžas visame savo gražume. Jie buvo juokinga pora, tik manęs juokas visai neėmė. Ir staiga pravirkau. Niekada nepamiršiu Džordžo veido išraiškos – vargšas vaikinas, atėjo drauge su Džonu jo prašymu, plačiai šypsodamasis ir še tau,- aš verkiu. Įsivaizduoju, ką pagalvojo: niekad nesuprasi tu merginų…

Kuomet Džonas pamatė mano reakciją, liepė Džordžui palaukti už durų, o pats puolė mane raminti. Negaišdami laiko, susikibom rankomis ir pradėjom bučiuotis, stengdamiesi, atsižvelgiant į sąlygas, elgtis padoriai. Kai pagaliau suskambo skambutis, skelbiantis lankymo pabaigą, Džonas atsisveikino su manim savo ir Džordžo vardu ir, prieš išvykstant traukiniui į Liverpulį, kartu su mano mama nuėjo valgyti keptų kiaušinių su skrudintom bulvytėm.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on lapkričio 24, 2012 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: