RSS

Plastmasių karai

17 Lap

Plastmasių karai. Antras epizodas: nauja viltis

UVERTIŪRA

Matydamas, jog savo pastebėjimais apie vinilą užkabinau jautrią temą ir žmonių, ne iš nuogirdų žinančius apie vinilines plokšteles ir kompaktus, susidomėjimą, nutariau parašyti šį traktatą ir supažindinti su tikrų profų nuomonėmis ir išvadomis.

Daugelis mūsų per savo gyvenimą turėjom ne vieną (sorry už rusicizmą) „vertuškę“ (liet.-grotuvas). Aš pirmą kartą susipažinau su šiuo technikos stebuklu būdamas bene šešerių, tačiau niekada prieš tai ir vėliau, jau būdamas melomanu su stažu, nesidomėjau šių aparatų technine puse. Visi tie hercai, decibelai ir vatai sukeldavo man nepilnavertiškumo kompleksą. Kai manęs kartais klausia, ar besidomėdamas muzika neišmokau groti kokiu instrumentu, paprastai atsakau, jog moku groti tik „ant nervų“ (svetimų). Taigi, jeigu kalbėsim apie audio techniką, esu visiškas profanas. Todėl pasiknisau savo archyvuose, kuriuose yra šiek tiek užsienio leidinių šia tema, ir bandysiu kiek įmanoma trumpiau ir paprasta kalba jums atpasakoti apie kompaktus, vinilus ir su kuo jie valgomi. Nesiruošiu būti ekspertu, nors šiais laikais tai įprasta: šoumenai „vairavo“ valstybę, verslo atstovai (dažniausiai smulkaus) vadina save direktoriais ir prezidentais, o „profkių“ absolventai sugeba dirbti „seimerių“ patarėjais bei politologais… Aš temoku uždėti diską, nuleisti ant jo adatą ir nustatyti garsą.

Taigi pristatau jums apžvalgą tema: „Plastmasių karai. Antras epizodas: Nauja viltis“. Atsiprašau, kad nenurodau šaltinių ir autorių – medžiaga surinkta iš įvairių metų įvairių leidinių ir ne visada autorius buvo nurodomas. Viskas, kas bus parašyta žemiau, „gruzins“ smegenis, iškels daug klausimų, bet tik tuo atveju, jeigu nežinai, kaip gaminami, tiražuojami ir remasteruojami vinilai, taigi nuo šio aspekto ir pradėsim.

Vos ne roko akmens amžiuje, arba priešskaitmeninėje epochoje, iš įrašų studijos, kurioje ką tik baigė įrašinėti naują albumą „Bitlai“, pasiuntinukas veždavo magnetinę juostą su įrašo originalu į gamyklą. Tokią juostą buvo įprasta vadinti master-tape. Gamykloje iš magnetofono garsas buvo nukreipiamas į stebuklingą prietaisą, kurio adata išpjaudavo takelius minkštame diske (jį vadindavo vaškiniu). Panaudojus galvanoplastines operacijas, buvo gaminamas metalinis atspaudas arba matrica, nuo kurios ir buvo daroma svarbiausia kopija – motininė matrica. Jos pagrindu iškepdavo daugybę matricų – „agentų Smitų“, kurios buvo siunčiamos į gamyklas bei kitas šalis. Iš šių matricų ir štampuodavo vinilinių diskų tiražus. Tai buvo idealus variantas, bet vėliau kapitalistai paskaičiavo, jog vaikyti konteinerius su matricomis po visą planetą yra nerentabilu, todėl į gamyklas siusdavo master-tape kopiją. Vietiniai inžinieriai pagamindavo kitas motinines ir tiražines matricas, kas jokiu būdu negerino garso kokybės. Vėliau vėl buvo paskaičiuota, jog ilgai saugoti „motinines matricas“ neapsimoka, todėl, jeigu reikėdavo išleisti papildomą tiražą, naujos matricos buvo gaminamos iš naujo, dažniausiai nenaudojant originalios master-tape. Dėl šios priežasties kolekcionierių tarpe labiausiai vertinami pirmi tiražai ir kuo plokštelės numeris mažesnis, tuo ji brangesnė. Akivaizdu, kad ji ir skamba geriausiai.

90-ųjų pradžioje, kuomet elektroninė technika padarė milžinišką žingsnį į priekį, pradėta naudoti DMM (Direct Metal Mastering) technologija, kuomet signalas buvo pernešamas tiesiai į metalinį diską. Nuo ko gi priklauso vinilo kokybė? Yra pora milijonu faktorių – kai išeisiu į pensiją ir turėsiu daug laisvo laiko, galėsiu juos visus išvardinti, tačiau kai kuriuos verta paminėti dabar:

#1. Atkūrimo greitis – 45 apsisukimų vinilai turi didelę persvarą prieš besisukančius 33 apsisukimų greičiu;
# 2. Tarpai tarp takelių – kuo platesni, tuo geriau.
# 3. Disko masė – storesni yra kokybiškesni.

Labai svarbi yra vieta, iš kurios auga gamybininkų rankos! Gamyklos įranga. Ypatingai svarbi tiražo kokybės kontrolė gaminant didelį tiražą- matrica susidėvi ir vinilai štampuojami vis blogesnės kokybės, todėl kontrolieriai privalo stabdyti procesą ir pakeisti matricą. Arba pakarti kurį nors iš darbininkų.

Vinilo cheminė sudėtis ir masės grynumas.

Spalvoti arba picture disc ne tokie kokybiški ir greičiau dėvisi.

Ir akivaizdu, jog didelę įtaką kokybei turi vinilų saugojimas tavo kolekcijoje. Visiškai netinkama vieta sandėliuke kartu su bulvėm arba po pagalve.

Tradiciškai geriausiais plokštelių gamintojais laikomi Britanija ir JAV. Antras ešelonas: Japonija, Olandija, Vokietija (VFR) ir sąrašo gale Kanada bei likusi Vakarų Europa. Pirmieji visas savo plokštelių gamyklas uždarė japonai, o prabėgus dešimtmečiui jų pavyzdžiu pasekė Europa ir Amerika.

Apie 2006-sius, kuomet ore pakvipo vinilų renesansu, kai kurie gamybiniai vienetai buvo atstatyti ir dabar rinkoje daug vinilinių diskų, ant kuriu nerasi šalies gamintojos pavadinimo. Daugelis kolekcionerių mano, jog jie gaminami Čekijoje. Šie tiražai smarkiai skiriasi nuo “old school’inių” ir turi savo pliusų bei minusų: senais gerais laikais vinilus gamino iš antrinių žaliavų, dabar gi jie gaminami tik iš chemiškai švarios masės, gaminamos tik masyvios, sunkios plokštelės. Šiuolaikiniai tiražai nėra dideli, todėl nuo vienos matricos štampuojamas nedidelis kopijų skaičius.

Jeigu su pliusais viskas aišku, tai apie minusus galima būtų parašyti visą knygą. Jei kas gerai sumokėtų – tai ir dvi. Nemokamai parašysiu apie kai kuriuos jų:

1. Sena, išėjusi į pensiją master-tape;
2. Juostos masteringas – pasitaiko ir neaiškios kilmės juostų;
3. Matrica nukopijuota iš CD (visiškai klinikinis atvejis!)
4. Ir dar velniažin kas…

21-ame amžiuje master-tape nėra kokybės garantas: jos susidėvi, išdžiūsta, jas suėda tarakonai. Geriausiu atveju tai būna vos ne kartu su mamutais amžiname įšale užkonservuota trečia kopija. Neretai šiuolaikinį vinilą puošia užrašas: „iš geriausiai išsilaikiusių šaltinių“, o tai gali reikšti, jog „geriausiai išsilaikęs šaltinis“ bus magnetinė kasetė, pirkta Zimbabvės turguje. Solidūs leidėjai dažnai garso įrašo šaltinį nurodo ant voko, arba voko viduje, todėl galima sužinoti masteringo autorių, leidimo datą ir pan. Deja, solidžių ir sąžiningų leidėjų ne tiek jau ir daug, gal šiek tiek daugiau, nei sąžiningų politikų. Gerą kokybę garantuoja tik specifiniai audiofiliniai leidiniai, tokie kaip Mobile Fidelity Sounds Lab arba Audio Fidelity.

Nenusibodo? Tada – attention! Programos vinis – vinilas prieš CD ekspertų akimis.

VINILAS PRIEŠ CD EKSPERTŲ AKIMIS.

Praeitame straipsnyje aš pernelyg aštriai užsipuoliau kompaktą ir dabar turiu pareigą atsiprašyti. Pabandykim prisikasti iki tiesos ne emociškai, o pasitelkus profų nuomonę. Pastaruosius bene tris metus dažnai girdžiu, jog vinilas šimtą kartų geriau už CD. Kas iš tikrųjų yra keista, kad taip dažnai sako personažai, kurie ne tik vinilo, bet ir normalaus CD neturėjo rankose (kiniečių produktas nėra normalus CD). Melomano atviravimai, kai apkabindamas tave per petį ir drebančiom rankom išpila tau ant kelnių alaus bokalą su žodžiais: “Seni, vakar klausiau „Black Sabbath – Paranoid“ kompakte ir vinile. Žemė ir dangus! Vinilas jėga! (atsiraugėjimas)“. Klausiu, koks vinilas, koks CD, kuris leidimas, ar testuotas ekspertų? Pasirodo, jog bičas naiviai sulygino penktą 1977m. olandų leidimą su trečiu remasteruotu egzemplioriumi. Galima sakyti, kad tai du visiškai skirtingi diskai, pvz. „Pink Floyd“ – „Dark Side Of The Moon“ turi net 11 oficialių remasteruotų CD versijų! Ką sakyti apie vinilinius variantus, kurių ir pats Liuciferis nesuskaičiuotų (jis man sakė, lyg bandė, bet greit atsibodo). Norint adekvačiai įvertinti vinilo ir CD akustinius sugebėjimus, turi būti vienodi skaitmeninis ir analoginis šaltiniai. Žurnalo „SOS“(Sound on Sound) rusiškoje versijoje radau įdomias schemas , kurios parodo su kokia technika reikia testuoti vinilą ir CD. Tai tipinės audio sistemos. Pirma schema paprastesnė, o kita jau su „pribambasais“ – naudojamų aparatų kaina turi būti maždaug vienoda ir to paties gamintojo. Paprastai žmonės šį testą atlieka namuose, turėdami kiniečių gamybos CD grotuvą už $300 ir vinilui skirta plejerį už $500, ir, tarsi būtų Albertas Einšteinas, tik prisirijęs acid, su aplombu daro gilias ir išmintingas išvadas… Žurnalo „SOS“ ekspertas, atlikęs šį eksperimentą, naudojo CD grotuvą už 3700 LT ir vinilui skirta grotuvą už 3900 LT.  Fonokorektorius buvo lempinis, kas iš esmės keičia garso kokybę.

Buvo atrinkti šių žanrų diskai: džiazas, metalas, klasikinis rokas, pank rokas, indi rokas ir elektroninė muzika.

Klasikinis rokas: „Rolling Stones“ albumas „Between the buttons“. Tiek vinilas, tiek CD su šia užduotim susidorojo beveik vienodai – tik vinile ryškiau skambėjo bosai.

Metalas: Džonas Zornas ir „Painkiller“ albumas „Burried Secrets“ – metalo ir džiazo „fjužinas“, todėl šis testas atstojo ir džiazą, ir metalą. Skambėjimas buvo visiškai vienodas.

Pank rokas: iš tiesu pank rokas geriausiai tinka vinilui. Jeigu neaišku kodėl – tu ne pankas (besidomintiems galėsiu kada nors paaiškinti). Pankus atstovavo „Ramones“ su albumu „All the stuff and more vol.1“. CD buvo remasteruota 2001m. versija, o vinilas – 1977m. antras leidimas. Ekspertas pabrėžė, jog kompaktas skambėjo garsiai ir agresyviai, na, o vinilas buvo linksmesnis, piktesnis ir draiviškesnis, žodžiu, pankiškesnis.

Indi rokas: šiam stiliui atstovavo grupė „Pixies“ ir albumas „Surfer Rosa“. Abiejų formatų diskai buvo 1988 metų originalai, tačiau teste dalyvavo ir audiofilinis, mano jau minėtos firmos „Mobile Fidelity Sound Lab“ vinilas. Standartinis CD skambėjo išties tragiškai ir jo atsilikimas nuo kitų dviejų buvo milžiniškas. Vinilas skambėjo gyvai ir šiltai. O ką gi audiofilinis MFSL? Ekspertui pritrūko žodžių ir jis parašė trumpai- „Fantastika!!“. Šis vinilas ir tapo nugalėtoju.

Verdiktas buvo toks: vinilas ne visada nugali, tačiau jis turi šiltesnį skambėjimą, geresni bosai, bet jeigu įrašas labai intensyvus, juntamas blogas instrumentų pasiskirstymas. Daugeliu atvejų paprastas klausytojas net nepastebės skirtumo. Ekspertas pabrėžė, jog tam, kad CD pagal garso gyvumą ir bosus susilygintu su vinilu, CD plejeris turi kainuoti bent tris kartus brangiau už vinilinį grotuvą.

Testas buvo atliekamas su šiais aparatais:

vinilų grotuvas Pro-Ject 1 – Xpression III Classic Piano Black (3900LT)*


kartridžas Goldring 1012 Gx (770LT)
fonokorektorius Pro-Ject Tube Box II (1500LT)


CD grotuvas Cambridge Azur 740C (3700LT)


stiprintuvas C.E.C. Amp 5300 R (nuo 6800LT)

skaitmeninis plejeris (nuo 3000LT)

akustika Vandersteen 1C (4750LT)

konverteris DAC (Digital to Analog Converter) nuo 1400LT


laidai XLO (400LT/ 1m)
laidai Nordost (500LT/ 1m)


*Kainos nurodytos litais pagal nustatytą lito ir dolerio kursą.

Ir pagaliau svarbiausias klausimas: ar gali senas vinilas konkuruoti su CD? Dažnai būna, kad CD nugali vinilą, bet nepamirškim vieno svarbaus šio klausimo aspekto – autentiškumo. Visi (tikiuosi) nori girdėti koks buvo garsas, o ne koks yra. Daugelis vinilinių albumų neišgyveno iki skaitmeninės eros, bet jie ir nebuvo tam skirti…

EPITAFIJA.

Vinilas tikrai nėra idealus – techniškai jo garsinis resursas yra mažesnis už CD. Kita vertus, norint pajusti visus CD niuansus, turi būti aukštos klasės aparatūra už žmonišką kainą. Vinilo resursas atsiskleidžia paprasčiau ir pigiau. Neabejotinai daug priklauso ir nuo pačio kompakto: po 90-ųjų Lietuvą užplūdo pigūs rusiški piratiniai CD. Kaip žinia, daugelis buvusių karo gamyklų Rusijoje buvo „prichvatizuotos“ ir jose atsirado nelegalūs kompaktų gamybos cechai. Ir štai sėdi koks neatsargiai padaręs „pochmielą“ praporščikas ir kepa kompaktus, kuriuose trūkdavo ištisų kompozicijų. Apie poligrafiją aš apskritai patylėsiu. Ar žinot, kokiu pavidalu tie kompaktai atkeliaudavo pas mus? Ant medinio baslio sumauta keli šimtai CD ir atskirai nuo jų – albumų viršeliai, kuriuos reikėdavo sukarpyti žirklėmis. Beje, popierius mažai kuo skyrėsi nuo tualetinio. Ir mes juos pirkdavom. O ką daryt? Kitokių dar nebuvo.

Kalbant apie grotuvus, čia irgi apstu niuansų: šiais laikais jie dažniausiai komplektuojami dalimis. Yra grotuvas, atskirai perkamas kartridžas su adata ir pagaliau fonokorektorius (geriausiai lempinis). Jeigu šeimos iždas neturi pakankamai aukso luitų, verta taupyti pasirenkant pigesnius (nebūtinai geros kokybės) variantus ir laukti, kada atvyks karavanai su auksu. Bet nepamirškit, kad aplink bujoja išmaniosios skaitmeninės technologijos (atskleisiu savo slaptą svajonę: laukiu kada atsiras išmanusis TV pultelis, kuris reaguotu į mano balsą, bo baigiu nutrinti pirštų galus) ir kompaktų visad bus daugiau, nei vinilų. Ir su tuo reikia susitaikyti.

Teisus yra kai kurie žmonės: kas geria alų, o kas klausosi Bethoveno. Jedem das Seine.


Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 17, 2012 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: