RSS

Mano gyvenimas su Džonu 5-ji dalis

10 Lap

Kaip jau minėjau, Džordžas ir Polas dažnai ateidavo į mūsų valgyklą. Jaunutis Džordžas buvo vos šešiolikos, Polui  buvo sukakę septyniolika, Džonui – aštuoniolika, o man devyniolika. Tikra vaikėzų gauja. Polas darė viską, kad atrodytu kaip studentas – vilkėdavo ilgą neperšlampamą lietpaltį, kurį užsisegdavo po pat kaklu,  kad paslėptų nekenčiamą mokyklinį švarkelį. Plaukus buvo užsiauginęs iki maksimalaus mokykloje leidžiamo ilgio ir su pavydu  apžiūrinėjo mūsų valgyklą; buvo aišku, kaip karštai laukė dienos, kada paliks mokyklą ir galės daryti tai, ką norės.

Paskutinis semestras ėjo į pabaigą, artėjo egzaminai ir ištisas dienas neturėjom ką daryti: koledžo vadovybė buvo įsitikinusi, jog jeigu mes per du metus nieko neišmokome, tai niekad nieko ir neišmoksim. Taigi gavom marias laisvo laiko, kad išnyktų priešegzamininis stresas. Tokiom dienom mes su Džonu išeidavom iš koledžo pastato už parankės ir lipdavom į autobusą, važiuojanti į Vultoną, ketindami vykti pas tetą Mimį. (…)  Dažnai mūsų idilija netikėtai nutrūkdavo: štai vaikščiojam, nekreipdami dėmesio į pasaulį, ir staiga mus į žemę nuleidžia šaižus švilpimas arba triukšmas už nugaros, o tai reiškė tik viena- tai Džordžas. „Sveikas Džonai, sveika Sintija“,-  greitai priartėdavo,-„Kur einat? Galiu eiti su jumis?“. Negalėjom tam išdžiūvėliui moksleivišku švarkeliu pasakyti, kad dingtų. Vargšas Džordžas! Iki tol neturėjo merginos ir nesuvokė, kaip reikia tokioj situacijoj elgtis, tad likusią šios nevykusios dienos dalį praleisdavom trise, nežinodami, ką čia dar nuveikus. Kitais kartais taip nuostabiai keistai atsitikdavo, kad Polas „neturėjo užsiėmimų“, tuomet visi kartu su gitaromis suvirsdavom į autobusą ir važiuodavom į namus pas Džono mamos draugą. Džonas davė jam pravardę Tvitčis. Jis buvo kelnerių vadovas vienam pabe ir dirbo labai neįprastom valandom. Džonas sugebėdavo iššnipinėti, kada namai bus tušti, tačiau šis sumanymas buvo įtartinas. “Kaip įeisim į tą namą?“- klausdavau Džono, o jo atsakymas mane glumindavo: “Nesuk sau galvos tokiom nesąmonėm, jis visada palieka atvirą sandėliuko langą“. Ir iš tiesų, langas buvo praviras tiek, kad vienas iš mūsų gaujos galėjo laisvai patekti į vidų ir atrakinti lauko duris. (…) Vaikinai įsitaisydavo ant grindų ir pradėdavo groti. Gražios melodijos nuvydavo šalin mano baimę, kad kas nors ateis,- nuostabios harmonijos bei muzikos magija tiesiog vertė mane pamiršti viską pasaulyje. Tas pats jausmas apimdavo ir vaikinus. Jie klausydavosi plokštelių, po to bandydavo atkartoti išgirstą muziką. Jaučiau, kaip manę traukia jų muzika, nors tada buvau dar visai „žalia“.Panašios sesijos paprastai trukdavo porą valandų. Tvitčio sandėliuko langu naudojomės intensyviai, viduje virdavomės arbatą, valgydavom sendvičius su sūriu ar dar su kuo nors, sutvarkydavom kambarį ir staigiai dingdavom. Vienos tokios „iškylos“ metu Džordžas išsipasakojo Džonui, ką apie mane jis galvoja: “Džonai, ji puiki, bet turi vieną trūkumą“. Po ilgos pauzės Džonas paklausė:“ “Kokį?“.„Turi arkliškus dantis“ – kiek pasvyravęs atsakė Džordžas...

Egzaminai mus užklupo netikėtai. Staiga visi surimtėjo: studentiškas nerūpestingumas peraugo į lengvą isteriją, sakyčiau, net į paniką. Visi atsidūrėm kryžkelėje. Jeigu nepavyks išlaikyti, liksim ant ledo, be kvalifikacijos ir beginkliai, vienui vieni žiauriame pasaulyje. Naktimis kramtydavom tą baisų žodį „fiasko“. Aplinkui tik ir girdėjosi- o, kad būtume neleidę tiek laiko tuščiai tame prakeiktame pabe, galėjome labiau pasiruošti, būtume…Tačiau buvo per vėlu skųstis, reikia užsimerkti ir bandyti… Po egzaminų pagaliau buvom laisvi, dingo rūpesčiai ir daugiau nieko neėmėm į galvą: juk dabar mūsų likimai buvo dievų rankose, taigi užsiėmėm tuo, kas mums labiausiai patiko – atostogavom. Vasaros atostogos pasibaigė, bet mums pranešė, jog egzaminų rezultatus sužinosime tik rugpjūtį, tad iki to laiko galėjom ramiai ilsėtis. Atostogų metų daug kartų kursuodavau iš Hoylake‘o į Liverpulį ir daug laiko praleisdavau su Džonu ir Stiuartu, kuris buvo išsinuomavęs butą dideliame name netoli mūsų koledžo ir mano brangiosios Junior Art School.

Viena dalis Stiuarto buto buvo didelis kambarys be jokių patogumų. Kampe, po dideliu, nešvariais stiklais langu be jokių užuolaidų buvo numestas dvigulis pripučiamas čiužinys, grindys buvo nusėtos įvairiaspalvėmis aliejinių dažų dėmėmis. Į akis krito daugybė molbertų, išstatytų visame kambaryje ir paveikslų – vieni buvo nebaigti, kiti baigti, bet nevykę. Kambarys priminė tipišką skurstančio dailininko dirbtuvę. Pirmą kartą pamačiusi visą šį vaizdą, pakraupau. Kaip galima buvo gyventi tokiom sąlygom? Aprūkusiam židinyje metėsi tuščios dėžutės nuo traškučių, lentynoje gulėjo krūva išspaustų aliejinių dažų tūtelių, sienas kambario šeimininkas papuošė afišomis ir puikiais eskizais, kuriuose anglimi štrichuotas nuogas modelis   (ji buvo vardu Džiun, pozavo mums mokykloje). Man labai norėjosi padaryti tvarką šioje skylėje- tikriausiai pabudo motiniškas instinktas. Pats Stiuartas atrodė kaip žmogus, kuriam trūko meilės ir rūpesčio- buvo labai lieknas ir visa jo povyza skleidė jautrumą ir švelnumą. Jam svarbiau už viską buvo menas, o patogūs ir gražūs namai neturėjo didelės reikšmės, jeigu buvo už ką nusipirkti dažų ir drobės. Tuomet buvo laimingas. Jo butas buvo jo tvirtovė, o nepriklausomybę ir laisvę kurti vertino labiausiai.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 10, 2012 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: