RSS

Mano gyvenimas su Džonu 4-ji dalis

27 Spa

Grįžę po atostogų į koledžą, tapom neišskiriama pora. Tuo metų Džonas neturėjo daug draugų, tačiau tie, kuriuos turėjo, buvo labai artimi. Man atėjo išbandymų metas: jo draugai žiūrėjo į mane, kaip man atrodė, atlaidžiai. Paprasčiausiai nebuvau jam tinkama mergina ir šviesios ateities jie mums nepranašavo. „Ji iš už vandens ir neatrodo kaip Bridžit Bardo ( ji buvo Džono merginos idealas). Išvis ji nėra faina, ką jis joje rado?“. Aišku, niekas šito garsiai nesakė, bet visos jų mintys buvo parašytos jų veiduose. Aš buvau įsitikinusi, jog jie manęs į savo ratą nepriims. Daug kritikos Džono adresu girdėjau ir iš savo draugų: “Tau gal galvoj negerai, juk jis trenktas, turėsi su juo daug vargo, kam tau to reikia?“. Iš visur tik ir sklido nepritarimo balsai, bet ačiū Dievui, niekas nemėgino griauti mūsų meilės, nežiūrint to, kiek tiesos buvo jų žodžiuose. Mylėjom vienas kitą ir tai buvo svarbiausia.

     Pietaudavom pačiame toliausiame valgyklos kamputy, kad niekas mums netrukdytų. Prie mūsų staliuko dažnai prisėsdavo du Džono draugai iš mokyklos, kuri buvo netoli mūsų koledžo,- Polas ir Džordžas. Mokyklinė uniforma labai juokingai kabojo ant jų kūnų – abu buvo labai liesi. Polas buvo senas Džono draugas, su Džordžu susipažino ganėtinai neseniai. Pamenu, jie visada kalbėdavo su baisiu užsidegimu, bet ne apie mokyklą, o tik apie muziką, gitaras ir naujausias Chuck Berry, Bo Diddley ir Buddy Holly dainas. Polas mokėjo groti gitara, o Džordžas aistringai mokėsi akordų. Atnešdavo mums  keptų bulvyčių su kepta žuvim, marias entuziazmo ir kalbėdavosi baisiai ilgai. Iš pradžių nedalyvavau jų pokalbiuose, jaučiausi svetima. Prieš tai niekad negirdėjau tų vardų, kuriuos jie iššaudavo vienų iškvėpimu. Jeigu jie kalbėtų apie Frenką Sinatrą- o‘kei, arba apie Čaikovskį – dar geriau, bet kas, po velnių, yra Bo Diddley? Neturėjau nė mažiausio supratimo apie jį, tačiau netrukus buvau priversta įšklausyti trumpą rock&roll kursą ir papildomai buvau pamokyta, kaip du studentai gali pragyventi su dviem šilingais visą dieną. Kas dėl Džono, tai jis visuomet buvo bepinigis. Gitaros stygos buvo brangios, o cigaretės sudarydavo gan didelę studento išlaidų dalį. (…)

      Į kiną eidavom pakankamai dažnai, tiksliau, kai turėjom monetų. Baisiai mėgom filmus, bet svarbiausia, kelias valandas galėjom sėdėti prisiglaudę vienas prie kito. Jeigu neturėjom pinigų kinui, eidavom į artimiausią kinų restoranėlį, kur tapom žymūs tuo, kad sėdėjom ištisas dvi valandas su vienu bendru kavos puodeliu. Tos knaipės savininkai užjautė porelę „biednų“ studentėlių; susėsdavom viens prieš kitą, po stalu laikydamiesi už rankų ir žiūrėdami viens kitam į akis, apkvaitę nuo meilės. Pasaulis tuo metu galėjo sugriūti,- ir tegul, jis mums nerūpėjo. Taip sėdint, Džonas daug pasakojo apie save. Norėjau sužinoti, kodėl jis toks, kodėl rengiasi kaip koks „teddy boy“, juk sprendžiant pagal tai, iš kur jis kilęs ir kaip buvo auklėjamas, aiškiai turėjo priklausyti viduriniajam sluoksniui.

       Džonas paaiškino, jog apsirengęs taip (kaip jis išsireiškė) „aštriai“, turi daugiau šansų negauti į galvą nuo chuliganėlių. Jeigu esi apsirengęs panašiai kaip jie, yra mažesnė galimybė gauti į dūdą, nei tuomet, kai nešioji klasiškus rūbus ir ant nosies moksliuko akinius. Šiaip Džonas nebuvo drąsuolis, bet įsiutęs sugebėdavo kovoti taip pat veiksmingai, kaip ir jo priešai, ką jis ne kartą buvo įrodęs. Kitą vertus, visada ir įvairiais būdais bandydavo išvengti susirėmimo. Kuomet mes susidūrėm su gauja Liverpulio chuliganėlių, supratau Džono strategiją – išgyvena tik prisitaikėliai.

      Dar anksčiau supratau, kad gyvenimas su Džonu nebus rožėmis klotas. Neturėdamas artimųjų palaikymo, jis tapo maištininku ir aš turėjau kentėti jo dažnus, niekuo nepagrįstus užsipuolimus. Čia pasaulis atrodo gražus ir rožinis, tačiau po sekundės Džonas pašėlsta ir aš turiu atlaikyti įvairiausių kaltinimų laviną,-  ir kad esu neištikima, ir kad per ilgai žiūriu ar per daug bendrauju su kitos lyties atstovais. Džono pavydas ir agresija tapdavo nepakeliami, būdavo, iš pykčio net drebėdavau ir susijaudindavau iki tokio laipsnio, jog paniškai bijodavau kitą rytą eiti į paskaitas. Toji mano keista meilė Džonui privedė prie to, jog tapau visiškai nuo jo priklausoma ir 75 atvejais iš 100 jaučiau keistą nerimą. (…) Kažkas visgi mane laikė: galvojau- jeigu iškentėsiu, tai sugebėsiu atstatyti jo tikėjimą žmoniškumu, ir jeigu jis patikės bent vienu žmogumi, tai ras kelią į dvasinę ramybę ir susitaikys su pasauliu savo ir mano labui,- šito norėjau labiausiai.

      Nors ir turėjau daug progų nutraukti mūsų santykius, negalėjau priimti galutinio sprendimo. Visada buvau jam ištikima. Kai nebuvom kartu, tūnodavau namie ir žiūrėdavau su mama televizorių arba iki paryčių ruošiausi paskaitoms. Mano viešas gyvenimas sukosi tik aplink Džoną. Iš mūsų pasimatymų jis mane išleisdavo namo tik paskutiniu traukiniu, įšvykstančiu į Hoylake. Įlipdavau į vagoną, pilną girtuoklių ir įtartinų tipų. Dažnai būdavau vienintelė tokiu laiku važiuojanti moteris – kitos buvo atsargesnės. Tos kelionės būdavo košmariškos. Ieškojau vietos kokiam kampelyje, išsitraukdavau didžiulį laikraštį arba knygą ir slėpdavausi už jų, stengdamasi nepatraukti dėmesio į save. (…)

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo spalio 27, 2012 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: