RSS

Mano gyvenimas su Džonu. 3-ji dalis

17 Spa

 

                                             AUGANT SU „BEATLES“

       Po to atmintino vakarėlio mudu su Džonu pradėjom susitikinėti kiek įmanoma dažniau. Jis gyveno kartu su teta Mimi Sultone, aš- elegantiškam Liverpulio rajone. Turbūt nepatikėtumėt, perskaitę tai, ką aš parašiau apie Džoną, bet gilėjant mūsų pažinčiai, jis kaskart mane stebindavo. Tas ilgas atostogas praleidom susitikinėdami, keliaudami ir kartu miegodami taip dažnai, kiek galėjom. Išlaidos, susijusios su mano kelionėmis į Liverpulį, labai apsunkino mano biudžetą, o mamai, kuri iki tol demonstravo šventą ramybę, pradėjo pabosti dukra-skrajūnė.

       Maždaug tuo pat metu Džonas labai susibičiuliavo su kolega iš savo grupės Stiuartu. Šis buvo labai jautrus  ir talentingas vaikinas, išsiskiriantis iš visų studentų. Stiuartas, kaip ir aš, buvo susižavėjęs Džono asmenybe, tad netrukus atsidūrė pastarojo įtakoje, kaip, beje, ir daugelis Džono draugų. Būtent į Stiuarto butą, tiksliau miegamąjį, pabėgom su Džonu po tų istorinių išgertuvių pabe,  kuriame pasirodėm pasauliui kartu. Nesukau sau galvos dėl to, kad nuėjom į lovą. Viskas įvyko kažkaip natūraliai. Nei jis, nei aš tuo nesirūpinome. Labai norėjom vienas kito. Nuo tos akimirkos mūsų abipusis atsidavimas tapo nepamatuojamas. Nors ir žiūrėjome į savo santykius labai rimtai, neturėjom žalio supratimo, kuo tai viskas baigsis. Gyvenau šia diena, ne rytdiena. „Rytoj“ mums neegzistavo. Mano praeitis, dabartis ir ateitis tapo viena ištisa akimirka, kuri buvo pilna mylimo žmogaus.

       Džono vaikystė buvo gana liūdna. Kai buvo mažas, jo tėvas paliko namus. Džono mama buvo išties fantastiška moteris, turėjo nuostabų humoro jausmą, kurį paveldėjo ir sūnus. Tačiau svarbiausia buvo jos muzikalumas. Fredis, Džono tėvas, buvo jūreivis – jo ilgios kelionės buvo lemtingos laimingai prasidėjusiai santuokai. Ilgainiui Fredis pradėjo visai nesirodyti šeimoje ir paliko Džuliją vieną su mažu vaiku. Džulija, jauna, graži ir talentinga, suprato, jog turi pradėti gyventi savarankiškai, tad buvo nutarta palikti mažąjį Džoną tetos Mimi globai.

      Mimi rūpinosi juo taip, kaip rūpinasi savo tikru vaiku mama, nežiūrint netgi to, kad Džonas paauglystėje tapo tikru maištininku ir jo visiškas autoritetų nepaisymas sukeldavo konfliktus mokykloje. Džonas kariavo su visu pasauliu ir visais žmonėmis. Mokytojai buvo apimti nevilties ir sakė, kad pagrindinis jo bruožas yra tyčiojamasis iš silpnesnių. Dažni Mimi vizitai mokykloje po kiekvieno Džono išsišokimo duodavo efektą: grasinimai, kad jos sūnėnas bus ištrenktas už blogą elgesį iš mokyklos, ačiū Dievui, ir likdavo tik grasinimais.

       Nors buvo akivaizdu, jog Džonas negalėjo būti nominuotas „Inteligentiškiausio Jaunojo Anglo“ kategorijoje, vienas protingas mokytojas pastebėjo jo įgimtus gabumus bei intelektą ir būtent šis pedagogas pasiūlė pabandyti laimę Liverpulio menų koledže. Džoną priėmė. Tačiau prieš tai jam buvo paskirtas pokalbis, į kurį jis nuėjo pasipuošęs kostiumu, baltais marškiniais ir ryšėdamas dėdės Džordžo (Mimi vyro, kuris prieš kelis metus staiga mirė nuo širdies smūgio) kaklaraištį. Taigi, teta Mimi pajuto didžiulį palengvėjimą.

       Paūgėjęs Džonas pradėjo dažniau matytis su mama Džulija – jie tapo labai artimais draugais. Ji išmokė Džoną skambinti gitara,- pati grojo bandža ir gerai dainavo. Džonas didžiavosi mama ir tuo, jog buvo jam daugiau tarsi vyresnė kolegė, su kuria buvo lengva bendrauti. Kartą jis man pasakojo, kad motina jį įmdavo pasivaikščioti, užsimaukšlinusi ant galvos ne skrybėlaitę, o trumpikes ir akinius be stiklų. Gatvėje sustabdydavo kokį praeivį ir rimtu veidu pradėdavo krapštyti akį per stiklą, kurio nebuvo! Abu su Džonu turėjo identišką humoro jausmą. Judviejų laimė pasibaigė netikėtai ir tragiškai. Kartą, pasisvečiavusi pas Mimi, Džulija išskubėjo į paskutinį autobusą. Stotelė buvo už kokių 200 metrų nuo namų ir reikėjo pereiti plačią, intensyvaus judėjimo gatvę. Deja, Džulija jos neperėjo… Ji žuvo po automobilio, kurį vairavo nedėmesingas vairuotojas, ratais. Nuo tos tragiškos sekundės Džonas labai pasikeitė – pasijuto dvasiškai vienišas ir piktas ant viso pasaulio. Jo ciniškumas ir agresyvumas tapo jo apsaugine kauke. Paguoda buvo tik muzika ir tapyba…

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on spalio 17, 2012 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: