RSS

Mano gyvenimas su Džonu 1-ji dalis

12 Rgs

                                                           

Mano gyvenimas su Džonu

„Jis visiškai nesiderino prie mano įsivaizduojamo vaikino idealo. Mintys, jog mes galim būti kartu, sukeldavo man siaubą…“- rašė Sintija savo dienoraštyje apie vaikiną vardu Džonas. Tačiau likimas sutvarkė viską savaip. Netrukus ji tapo Džono Lenono žmona.

         Įsivaizduokit tas dienas. 1939-ruduo. Pilkai vienodos dienos. Veiksmo vieta: Blackpool-by-the-sea.

Mieliausi prisiminimai yra apie mokyklą. Mano visi sapnai ir svajos išsipildė, kai man buvo dvylika. Visada buvau drovus vaikas: mokykloje sakydavo: “Ji yra labai protinga, bet jai trūksta pasitikėjimo savimi“ – tai buvo tarsi apibendrinta nuomonė apie mane. Nuo pat pirmų dienų ši nuomonė darė didelę įtaką mano psichikai. Tačiau vienoje srityje jaučiausi it erelis. Tai buvo dailės pamokos.

        Neišlaikiusi egzaminų, perėjau į artimiausią vidurinę mokyklą ir jau vien šį faktą laikiau pralaimėjimu tik todėl, kad visi mano artimiausi draugai egzaminus išlaikė. Naujojoje mokykloje visą laiką piešiau ir tapiau, ir sulaukdavau netikėtų siurprizų, pavyzdžiui, mano darbo reprodukciją išspausdino „Liverpulio aidas“. Dešimtame puslapyje. Ak, tas jaudulys… Pasijutau laiminga. Vietinė mergina tapo žinoma… mano finansiniai resursai padidėjo iki svaro, kas tais laikas mažajai mergaitei buvo nemaži pinigai. Bet pinigai nebuvo man svarbiausi, svarbiausia buvo tai, jog turiu talentą, kuris buvo pripažintas.

       Netrukus gavau pasiūlymą laikyti stojamuosius egzaminus į Liverpool Junior Art School. Tiesiog negalėjau patikėti, jog gavau šansą parodyti savo sugebėjimus tame, ką labiausiai mėgstu, ką geriausiai suprantu. Egzaminus išlaikiau ir pirmą kartą gyvenime pamačiau prieš save perspektyvą. Pagrindinis prizas – galimybė sulaukus 18-os metų studijuoti College of Art. Mokykloje buvo nuostabūs mokytojai, jų entuziazmas buvo beribis, todėl mokiniai noriai mokėsi, o svarbiausia – buvo laimingi. Darbų lygis, kuriuos mes darėm tuo laiku, buvo nuostabus. Gavom, manau geriausia pasiruošimą tolesnėms studijoms. Mano būsimas studijas labiausiai rėmė mama. Po tėvo mirties gavusi draudimo išmoką, būtent ji įkvėpė man viltį, sakydama: “Eisi į aukštąją, brangioji, mes susitvarkysim“. Žinojo, ką man reiškė tie mokslai ir padarė viską, kad man padėtų. 1957- jų rudenį pradėjau studijas. Man tada buvo 18 metų.

       Laisvės ir nepriklausomybės jausmas, kurį patyriau per pirmąjį semestrą, buvo išties nuostabus – naujo gyvenimo stilių simbolizavo išsvajoti dailės mokyklos studento rūbai, pakeitę mokykline uniformą. Kiekvienas vaikščiojo taip, kaip norėjo. Kiekvienas stengėsi dėvėti kuo labiau čigoniškus apdarus primenančius rūbus. Tapau panaši į „idealų“ Art College studentą ir tik praėjus kažkuriam laikui įsitraukiau į akademinį gyvenimą.

       Kuomet pradžioje studijų kolegos klausė manęs, iš kur esu, atsakydavau:“Iš Hoylake prie Wirral“. Tikri liverpuliečiai, arba kaip juos vadindavo „Scourers“, prieš atsakydami, žiūrėdavo į mane kaip į atvykėlę iš kitų kraštų:“Ooh, (ilga pertrauka), tai esi iš už vandens (turėdami galvoje Mersey upę), tiesa?“. Likusią dienos dalį mieliau bendraudavo su tuo, su kuo jiems (kaip jie galvojo) buvo lengviau bendrauti, tai yra su kitu „scourer“iu. Su liverpuliečiais visada taip. Jiems visada atrodo, kad jeigu gyveni už vandens, tai esi pasikėlęs,  turėdamas dvi ar tris mašinas ir nuosavą ponį. Taip nutiko, jeigu kalbėsim apie mano šeimą, tai mūsų „rezidencija“ buvo nedidėlis namelis su terasa viename pajūrio miestelių, o statinys, kuris labiausiai tiktų garažui mūsų „Rolls Royce“‘ui, buvo anglies sandėliukas.

       Problema buvo ta, jog tie iš mūsų, kas gyveno „už vandens“, kalbėjo ne taip – „scourer“iui „ne taip“ reiškė mūsų, atseit, „poniškumas“ ir tai jiems nepatikdavo. Jeigu norėjai, kad tave pastebėtų, turėjai vyti šalin visas fanaberijas. Aš norėjau, kad mane pastebėtu.

       Pradėjau studijas su etikete „iš už vandens“, dvigubo tvido sijonu,  trumpu kirpimu su „cheminiu“, bet baisiausia buvo tai, jog buvau su akiniais. Tikriausiai įsivaizduojate, kokį įspūdį darydavau. Jokio, visiškai jokio. Atrodė, kad neegzistuoju, o dar tas baisus vardas- Sintija. Buvau (ir vis dar esu drovus žmogus)- ir tai dar labiau gadino situaciją. Mano jaudulys ir nemokėjimas palaikyti pokalbį kūrė klaidingą nuomonę apie mane.

   Kad kas žinotų, kaip aš dėl to pergyvenau… Galų gale susitaikiau su tuo ir nugesinau savyje visas emocijas. Mane visiškai užvaldė mano mylimas menas. Juk tam ir atėjau į šią mokyklą. Mano nuotaiką stengėsi pakelti mano draugė Phyllis. Mes kartų mokėmės Junior Art School ir ilgą laiką draugavome. Žinojome, ko norim: mokykloje esame tam, kad mokytis. Mūsų nedomino triukšminga studentų kompanija. Per du mokslų metus susipažinom su įvairiomis dailės technikomis: lankėm keramikos, auksakalystės, architektūros ir kaligrafijos paskaitas. Dėstytojai manė, jog po dviejų mokslo metų mes apsispręsim, kokią specializaciją pasirinkti ir siekti diplomo. Tačiau pradžioje mes turėjome pasirinkti dalyką, kurio egzaminą laikysim, praėjus pusei studijų laiko. Pasirinkau kaligrafiją. Mano jausmai tuo metu buvo susikoncentravę ties vienų iš kolegų. Buvo mano pirmoji, tikroji meilė, tikrai… Vaikinas kas savaitę darydavo įmokas  statybinei bendrovei su mintim apie bendrą ateitį. Tada dar nežinojau, kas manęs laukia.

        Jeigu gerai pamenu, paskaitos buvo du kartus per savaitę ir jas lankė apie tuzinas klausytojų, ir mūsų tarpe buvo vienas, kuris tikrai netiko ramių studentų būriui – jo vardas buvo Džonas Vinstonas Lenonas.

        Kažkaip pritapo prie mūsų, nes nebuvo išsirinkęs jokio dėstomo dalyko…jo nenorėjo matyti savo paskaitose joks dėstytojas. Jo sugebėjimai buvo pastebimi, tačiau tai nebuvo meniniai sugebėjimai. Turėjo talentą sukelti kolegoms isterišką, nepažabojamo juoko priepuolį – jam neegzistavo jokie autoritetai. Reikėjo jį pamatyti, kuomet jis nutraukdavo lekciją – atrodė jis dar baisiau už tai, ką vaidino. Manau, jis buvo paskutinis grupuotės Teddy Boys mohikanų – palaikantis viską, kas buvo prieš establišmentą. Kada Džonas pirmą kartą įėjo į auditoriją, mano pirmas jausmas buvo baimė. Jaučiau, jog neturiu nieko bendro su šiuo individu. Ir niekada neturėsiu. Vienintelis dalykas, kuris mus vienijo, buvo akiniai – be jų abu buvom akli kaip kurmiai.

       Nuo to momento, kai į mano mažą, naivų pasaulėlį įėjo Džonas Vinstonas Lenonas, gyvenimas atsistojo ant galvos. Visą savaite jis buvo kitoj grupėj, taigi jį matydavau tik per kaligrafijos paskaitas. Paprastai vėluodavo, sėsdavo už manęs ir pastoviai skolindavosi iš manęs brangius įrankius (buvau stropi studentė, taigi po ranka visada turėdavau viską, ko reikia). Baisiausia tai, jog kas savaite grįždavau namo be kokios nors liniuotės arba mylimiausio teptuko. Todėl mano nuomonė apie jo siaubingą charakterį, kuris pradėjo daryti įtaką mano tvarkingam gyvenimui, nepasikeitė ne per nago juodimą.

     Tas „tvarkingumas“ buvo susijęs su studijomis, bet jeigu kalbėsim apie širdies reikalus,- viskas pradėjo griūti. Mano vaikinas susirado kitą. Iš pradžių negalėjau patikėt…pasaulis tarsi sustojo. Gyvenau šalia savo vaikino, bet mano konkurentė gyveno dar arčiau. Šešias savaites vaidinau apgautą ir paliktą,- po daugybės pasivaikščiojimų su šunim, kurie lyg netyčia, vykdavo bet kurio dienos ar nakties metų šalia buvusio vaikino namo, įsitikinau, jog neverta- ir nustojau.

     Po keliolikos laisvo ir nepriklausomo gyvenimo dienų (tuomet turėjau porą nekaltų flirtų su kolegomis), mano pirmoji meilė sugrįžo. „Negaliu be tavęs gyventi, net neįsivaizdavau, ką tu man reiški“,- ir taip toliau ir panašiai. Nebuvau jo visai pamiršusi ir atsileidau. Vėl pabudo jausmai- jaučiausi laimingesnė, nei anksčiau. Nors ir atgavau psichinę pusiausvyrą, bet kažkas buvo ne taip. Dienos, kuomet vykdavo paskaitos, staiga tapo man labai svarbios. Tas Džonas Lenonas, nuo kurio nusisukau per pirmą susitikimą, pradėjo skverbtis į mano mintis, jaudinti. Turėjo stiprų charakterį ir buvo maištininkas. Nepaprastai juokingas, nesukaustytas,- kėlė nežabotą susižavėjimą. Jo piešiniai ir komiksai buvo atstumiantys, bet labai juokingi. Pagaudavau save, kad vis labiau noriu sužinoti, kodėl Džonas yra būtent toks.

     Apie savo jausmą Džonui sužinojau netikėtu būdu. Šiaip viskas įvyko auditorijoje ir labai netikėtai… Tvyrojo chaosas, kaip visad sėdėjome kas kur… ir staiga pastebėjau, kad sėdžiu už Džono ir kelių jo bičiulių. Paskaita, kaip paprastai, buvo nutraukta dėl Džono išsišokimų ir prasidėjo velniaižin kas. Visi juokėsi, kniaukė ir laidė sąmojus. Džono pasirodymas baigėsi po to, kai mano draugė, sėdinti šalia, pradėjo lyg juokais glostyti Lenonui galvą. Dieve, manę tiesiog persmelkė pavydas. Nuo šio momento buvau tarsi užburta.

     Kelias savaites galvojau apie Džoną, norėdama suprasti, kodėl jis manę taip traukia. Jis visiškai nesiderino prie mano įsivaizduojamo vaikino idealo. Mintys, jog mes galim būti kartų, sukeldavo man siaubą. Žinoma, tada prieš peršokant sakydavau „op“. Manau, kad Džonas tuomet net negalvojo apie mano egzistavimą, išskyrus tuos atvejus, kai reikėdavo iš manęs ką nors pasiskolinti ar pasijuokti. Jis gyveno visiškai kitam pasauly.

     Kaligrafijos paskaitos tapo man labai svarbios. Tai buvo vienintelė proga pabendrauti su Džonų artimiau. Į auditoriją visuomet ateidavau pirma, kai ten dar nieko nebuvo ir susirasdavau vietą, kur jis sėdėjo prieš savaitę.

Kodėl taip dariau? Tikrai nežinojau. Paprasčiausiai turėjau iš arti tyrinėti mano obsesijos objektą. Džonas dažnai atsinešdavo į paskaitąs apšiurusią gitarą, kuri kabojo permesta per petį, dėvėjo juodas kelnes – „dūdeles“, plaukus rūpestingai sušukavęs atgal, o žandenas buvo užsiauginęs tokias, jog atrodė, kad ilgesnių užsiauginti jau buvo neįmanoma. Veido išraiška visada būdavo įžūloka. Buvo kietas. Jaunas ir piktas.

     Jo tikroji meilė, be abejonės, buvo muzika. Porą kartų pastebėjau jį sėdinti ant suoliuko, brazdinant stygas ir tyliai dainuojant, ir tuo metų atrodė, jog jis yra savo svajų pasaulyje. Būtent tada pastebėjau, kad jo veidas smarkiai pasikeisdavo ir neatrodė toks piktas, kaip visad. Iš jo dingdavo agresija.

     Buvau pakankamai tvirtai įžengusi į studentišką gyvenimą, tad nusprendžiau šiek tiek pagalvoti apie save. Užsiauginau ilgus plaukus. Jie buvo nelabai aiškios spalvos, tačiau pastebėjau, kad saulės šviesoje jie įgauna aukso atspalvį, bent taip teigė mano motina. Taigi buvau „au naturel“. Užsiėmiau savo rūbais: velniop senas drapanas – tegyvuoja juodo velveto kelnės ir madinga striukė. Tai buvo tai, ko reikia! Po to sutelkiau dėmesį ties akiniais. Bandymas nusiimti juos pavirto katastrofa – mano darbai, švelniai tariant, virto „impresionistiniais“.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo rugsėjo 12, 2012 Uncategorized

 

Žymos: , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: